Nuotaika nusipirkti namą kaime, šautuvą, pasisodinti šimtą krūmų rožių, turėti šunį ir rūkyti su juo vakarais ant verandos laiptelių. Tylos noriu, daugiau informacinės. Pašalinti skandalų, melo, agresyvių pažiūrų triukšmą, kuris ištirpsta sveikame prote praėjus minutei po išsakymo.
Noriu, dėvėdama paprastus ir patogius rūbus, neatsakinėti į klausimus, kodėl būtent taip, o ne aukštakulniai ar kasdien nauji apdarai. Todėl kad nusispjaut.
O prisimindama vieną seną pažįstamą, kuri, norėdama išlaikyti meilužio susidomėjimą ja, kasdien atrodydavo kitaip, galvoju, kokia tai nesąmonė, baisi neurotiška nesąmonė.
Noriu vystytis senoviškai – suprantamų dalykų, šimtąkart aprašytų ir įrodytų, mokymasis pas ramius profesorius su senamadiškomis barzdelėmis ir moteris minkštomis akimis ir balsais.
Pirkti popierines knygas, tušinuku rašyti į sąsiuvinį tezes ir mokytis terminus, užmerkus akis, o paskui kartoti išmokta, žiūrint katinui į akis.
O nepertraukiamo asmenybės augimo ir moteriškumo treniravimo kaip raumenų grupės – nenoriu.
Nenoriu koučerių spaudimo ir „laimingų milijonierių žmonų ir mamų“, trokštančių papasakoti, kaip nusičiupti nieko neįtariantį pinigingą vyrą.
Apie žvaigždžių gyvenimą primygtinai nieko nenoriu žinoti, nebent tai būtų susiję su jų kūrybiniais pasiekimais, o ne tuo, kaip ir kas iš jų nuleidžia savo gyvenimą į unitazą.
Kai pagalvoji, kiek kevalų, kiek putų, taip ir traukia nusipirkti namą kaime, įsigyti šunį ir šautuvą. Ir tegu visas pasaulis lieka už tvoros.
O aš pabūsiu čia, su jumis ir tais, kurie tikrai man brangūs, ir kuriems aš brangi. Kaip dainoje: noriu gulėti šalia mylimojo, o su nemylimu ne.
