Nuo pirmosios mūsų bendro gyvenimo dienos su vyru mes svajojome apie dukterį. Jis visada sakė, kad nori mano mažos kopijos.
Bet likimas mums padovanojo du berniukus. Visa širdimi mylėjome juos, tačiau apie dukrytę pamiršti niekaip negalėjome. Gimdyti trečią kartą gydytojai man uždraudė.
Mes šiek tiek pagalvojome ir nusprendėme pasiimti mergaitę iš globos namų. Globos namai sutiko. Ir mes ėmėme lankyti įtėviams skirtus kursus. Buvo surinkti dokumentai, o mes ieškojome savo mažylės.
O čia mano draugė tapo mama ir aš skubu jos sveikinti. Ji man papasakojo, kad su ja vienoje palatoje gulėjo moteris, kuri pagimdė mergaitę. Ji jos atsisakė, nes mažylė turėjo sveikatos bėdų.
Grįžusi vakare namo, papasakojau apie tai vyrui. Jis tiesiog patylėjo ir nuėjo miegoti. Kitą dieną, kai jis buvo darbe, ateina nuo jo SMS: „Klausyk, nueikime pažiūrėti mažylės.“
Mažylė kol kas dar gulėjo patologiniame naujagimių skyriuje. Greitai ją turėjo paimti į vaikų namus. Mūsų nenorėjo pas ją įleisti, tačiau sesutė, išgirdusi mano vyrui sakomus žodžius, vis tik sugebėjo padaryti taip, kad mes į palatą patektume.
Mergaitė atrodė tokia silpnutė, raukšlėta ir tokia artima… Mano vyras, kuris visą gyvenimą garsėjo savo rūstybe, į ją žiūrėdamas, negalėjo sulaikyti ašarų.
Mergaitę mes pasiėmėme tiesiai iš ligoninės. Ji nespėjo patekti į globos namus. Visas personalas išėjo mūsų palydėti su ašaromis akyse. Ta pati medicinos sesutė išėjo su mumis, prie vartų mane apkabino ir tarė: „Ačiū!“
Dabar mūsų mažylei – jau 7! Su vyru mes kasdien tikime, kad ją pasiėmę pasielgėme teisingai. Užsakėme jai specialią avalynę, kad nesijaustų skirtingas kojyčių ilgis ir netrukdytų jai vaikščioti.
Mūsų dukrelė iš tiesų tapo į mane panaši, kaip vyras ir norėjo!
