Neseniai mes su Nora važiavome į sodybą pas jos draugus. Jie mus taip svetingai sutiko, turbūt labai ilgai laukė. Skyrė mums netgi atskirą kambarį. Paskui mane nusitempė jos draugė ir sako man:
– Jei tu, Laurynai, mūsų Norą nuskriausi, turėsi reikalų su manimi.
O paskui mes nuėjome miegoti. Miegojome po atskiromis antklodėmis, žinoma. Bet geriau pirma jums papasakosiu, kas buvo prieš savaitę. Taip susiklostė, kad mes su Nora dirbame vienoje mokykloje.
Ir štai kiek ją pažįstu, ji niekada nebuvo kažkuo išskirtinė, pilnoka ir visa pasinėrusi į darbą. Visos draugės jau seniai ištekėjusios, o ji vis dar ne. Štai jos ją ir užėdė klausimais: „na kada gi?“, „gal jau ką turi?“, „ar supažindinsi?“ Ji ir atėjo pas mane su prašymu jai padėti.
Ir štai važiuojame dviese pas jos draugę į sodybą, vaidiname meilužius. Taip važiavome kelis kartus, kol mano mergina buvo praktikoje kitame mieste. Taip taip, aš turiu merginą. Viskas taip ir tęsėsi, kol viena jos draugių nepaklausė:
– Nora, o kada gi vestuvės?
Na o Nora žodžio kišenėje neieškojo:
– Po 2 mėnesių, rugpjūčio 1 nieko neplanuokite.
Vos nepaspringau, kai važiavome namo, ji mane ramino, o aš sakiau, kad mes per toli nuėjome, kad mums reikia skirtis. Ji man ir sako:
– Palauk, aš juk ir sužadėtine niekada gi nebuvau. Leisk pasimėgauti. Artėjant vestuvėms
išsiskirsime.
Na ir išsiskyrėme po 2 mėnesių, draugės subėgo palaikyti Noros:
– Kokia tu stipri moteris, Nora.
Ir žinote ką? Po to melagingo išsiskyrimo kažkokia aura atsirado pas Norą, vyrai ėmė bėgioti paskui ją. O po 3 mėnesių ji man skambina ir sako, kad išteka:
– Lauri, ačiū tau labai! Aš tavęs nepamiršiu!
Taip norėjau eiti į jos vestuves, tačiau tai buvo neįmanoma. Kaip jūs įsivaizduojate buvusį jaunikį, linkintį vestuvėse laimės. Tačiau aš nuoširdžiai džiaugiuosi dėl jos.
