Dukra paprasčiausiai žiūri, ką daro mama, ir pradeda pati daryti. Kopijavimas, suprantate?
Klausimas.
„Štai jūs sakote, kad mergaitės nereikia versti kažką daryti namuose. O kaip gi ji mokysis barščius virti, indus plauti? Negi jai tai iš dangaus nukris? Iš kažkur aukščiau ateis?“
Atsakymas. „Būkite įsitikinęs – nukris. Bent jau ant mano dukters nukrito. Ji trejų metų paėmė formeles, susodino žaislinius meškiukus aplink ir ėmė tose formelėse kažką gaminti iš smėlio, o paskui maitinti.
Niekas jos to nemokė. Per didelis vaiko apkrovimas atsakomybe už „išplauk“, „sutvarkyk“, tokios frazės, kaip „o kas tave tokią į žmonas ims“ sukelia dviejų tipų žmonių atsiradimą.
Apkrovus vaiką iki 14 metų, galvojant, kad „tai iš dangaus nenukris“ ir „tegu dukra irgi pradeda plauti grindis nuo penkerių“ arba „tegu berniukas jau atlieka kokias nors pareigas ir prisiima atsakomybę“, gaunasi du variantai.
Pirmas – neatsakinga pasimėgavimų paieška. „Spjoviau aš į jūsų įsipareigojimus, aš niekam nieko neprivalau“. Atspėkite, kas tai? Kieno tai tekstas – berniukų ar mergaičių? Žinoma, berniukų.
O antras variantas, žiūrėkite, dar baisesnis – netikėjimas darbu, atnešančiu laimę. Tai yra, netikėjimas, kad „kada nors indų plovimas gali suteikti man malonumą“.
Jūs nužudėte šį tikėjimą savo idėjomis „jeigu neskiepysi to nuo vaikystės, tai iš kur tai nukris?“Tai nukris ant dukters galvos kartu su mama ir jos depresija. Ir liks ten visam gyvenimui, jos galvoje, suprantate? „Aš neįsitikinusi, kad galima būti laimingai šeimoje, paprasčiausiai rūpinantis artimaisiais“ – štai kuo mergaitė netikės.
„Nes aš nemačiau tokio pavyzdžio. Kaip buities įsipareigojimų vykdymas galėjo būti mamai didele laime, jei ji visą laiką bandė juos suversti man?“ Mama savo ruožtu sako: „O man tai nebuvo laime, nes močiutė savo ruožtu stengėsi juos suversti man“.
Daugumą mergaičių mamos dabar auklėja pagal principą – nėra žodžių „noriu-nenoriu“, yra žodis „reikia“. Ir galvoja, kad ji taps tokia gera šeimininke. Taip, taps antro tipo, suprantate? Ją pykins nuo indų plovimo. O vyrą pykins nuo jos.
Todėl nebijokite – viskas, ko reikia, nukris. Žinote, iš kur tai nukrenta? Mergaitė, kai mylima, ji žiūri ir supranta, kad ji gimė džiaugsmui. Gimė tiesiog, kad džiugintų. Ji paprasčiausiai žiūri, ką mama daro, ir pati pradeda tai daryti. Tai pats paprasčiausias auklėjimo būdas. Kopijavimas, suprantate?
Paprasčiausiai kopijuoti. Ten nėra jokio pavyzdžio. Jūs išvis nerodote jokio pavyzdžio – „Reikia rodyti pavyzdį! Reikia susiimti ir eiti išplauti indus“. Ne. Jūs tiesiog laimingi tuo, ką darote. Jums džiaugsmas tokiu būdu rūpintis artimaisiais.
Ir mergaitė tik tada suvokia buitinius įsipareigojimus ne kaip rutininį ir neatnešantį džiaugsmo triūsą, o kaip malonų būdą pasirūpinti savo šeima.
