Atvykimo į gimdymo namus Eglė neprisiminė. Nustebo, kai pabudusi pamatė aplink save baltas sienas.
Griebėsi už pilvo ir suvokė, kad jo svoris ir nuolatinis baksnojimas kojytėmis dingo.
Pamačiusi nebylų siaubą, prie pacientės priėjo slaugytoja ir papasakojo, kad gimdymas jau praėjo ir Eglė turi dvi puikias sveikas mergaites.
– Dabar pagulėkite 10 minučių, ateis gydytojas ir patikrins, ar viskas gerai, ir aš atnešiu jūsų gražuoles, – tęsė seselė, tačiau Eglės tai visiškai nedomino.
Ji džiaugėsi, kad vaikai gimė sveiki, juk tai reiškė, kad jos greičiau ras sau tėvus, o jai jos nereikalingos.
Kur ji dėsis su dviem dukrelėmis? Nuosavo būsto neturi, vyro irgi, kieno pagalbos jai tikėtis? Žinoma, ji galėtų paduoti alimentams jų tėvą, tačiau šis dingo vos sužinojęs apie nėštumą.
Kai į palatą įėjo Valdas Petraitis, moters veide buvo galima įskaityti nebylų ryžtą. Seselė jam pranešė apie sprendimą, tačiau jis neskubėjo kalbėtis, klausinėjo apie sveikatos būklę ir pan.
– Žinote, jūs labai graži moteris, tačiau netrukus to neliks. Kaltės jausmas praris viską, kas gera ir gražu. Jei jūs negalvotumėte, kad išeities nėra, ją visada galima rasti, pagalvokime kartu, juk negalima palikti dviejų sveikų mergaičių be tokios gražios mamos. Kokie jūsų santykiai su tėvais?
– Jokių. Jie nuo vystyklų atidavė mane į vaikų namus, nieko apie juos nežinau. Valstybė skyrė man kambarį bendrabutyje, o aš naiviai pasitikėjau mergaičių tėvu ir jis jį pardavė, dabar išvis nieko nebeliko. Ir kur man toliau eiti? Ir kaip temptis su savimi dvi mergaites?
Valdas Petraitis kažkodėl iškart prisiminė savo mamą. Pastaruoju metu ji vis daugiau skundėsi vienatve.
Idėja padėti merginai ir apgyvendinti ją pas mamą iškart pasirodė jam geniali, tačiau su tokia moterimi kaip ji dar reikia mokėti susitarti.
– Nenoriu jų matyti! Atneškite popieriaus! Rašysiu atsisakymą! – šaukė Eglė tą vakarą, kai seselė norėjo atnešti mergaites maitinimui.
Pasirinkimas buvo skaudus, tačiau atrodė, kad kitos išeities nėra. Visą naktį praleido ašarose, o paskui lyg angelas pasirodė gydytojas ir pasiūlė pradžiai apsigyventi pas jo mamą, kol ji apsispręs. Mama džiaugsis jos kompanija, juolab jau seniai svajoja pagloboti vaikučius, jei ne savo anūkus, tai bent svetimus. Eglė nemokėjo pasitikėti žmonėmis, prarado šį sugebėjimą po visko, ką patyrė, tačiau jai norėjosi pasitikėti ir atsiduoti.
Nuo tos siaubingos dienos, pilnos skausmo ir vilties, praėjo 5 metai. Mažosios Gailė ir Viltė laksto aplink mamą ir močiutę, kurios dengia stalą, ir nuolat klausinėja, kada pagaliau tėtis grįš iš darbo. Eglė pati negali patikėti savo laime, juk tada Valdo mama Veronika Petraitienė priėmė ją kaip savą, o paskui ir draugystė su sūnumi peraugo į tikrą meilę. Tą pačią, apie kurią svajojo nuo vaikų darželio. Taip gali pasisukti likimas…
