Neseniai mes apsigyvenome kartu su mano mylima mergina. Iki tol susitikinėjome 8 mėnesius ir štai pasiūliau jai kraustytis pas mane. Mes turėjome gyventi trise – aš, Alina ir mano mylimas katinas Vacys.
Katinas su manimi gyveno jau 10 metų. Aš parsivežiau jį iš tėvų namų, kai persikėliau į naują miestą ir jau nebeįsivaizdavau gyvenimo be jo.
Alina, mano laimei, irgi puikiai elgėsi su Vaciuku. Tačiau praėjus porai savaičių mūsų bendro gyvenimo prasidėjo problemos.
Esmė tame, kad Alinai kilo kažkokia keista alerginė reakcija. Jai raudo akys, ji pastoviai čiaudėjo, nosis tekėjo upeliu. Net bendra savijauta ženkliai pablogėjo, atsirado silpnumas.
Mes su Alina iškart nuėjome pas gydytoją. Apie alergiją katino kailiui aš nė negalvojau, todėl išgirsta diagnozė mane smarkiai nustebino.
– Na kaip gi taip? Alina ir anksčiau kontaktavo su Vaciu. O ir su kitais gyvūnais visą gyvenimą. Tai kodėl alergija atsirado tik dabar? – negalėjau patikėti aš.
– Jaunuoli, aiškinu: alergenas turi savybę kauptis organizme. Viena yra praleisti su gyvūnu porą dienų ar užeiti pas kažką į svečius, kas turi gyvūną.
Ir visai kas kita gyventi su juo ilgą laiką. Juolab, jūsų merginai kasdien bus vis blogiau ir blogiau. Šį kontaktą su alergenu reikia nedelsiant nutraukti,- paaiškino gydytojas.
Buvau palaužtas sielvarto. Myliu savo merginą, man nesinori, kad ji kentėtų. Tačiau ką daryti su mano mylimu augintiniu, kuris buvo ištikimu draugu daug metų?
Iškart supratau, kad skirtis su Alina dėl katino kvaila. Taip, jis ištikimai man tarnavo, tačiau niekas nekaltas, kad taip išėjo. Ir jau pakeliui namo iš klinikos ėmiau svarstyti variantus, kur dėti Vacį.
Bet parvažiavus namo Alina iškart mane užsipuolė:
– Na ką, kada tu jį iš čia išveši? – pradėjo ji.
– Luktelk, brangioji. Mes juk dar nieko net neaptarėme. Ką ir kur aš turiu dabar vežti? – nustebau aš.
– O ką čia aptarinėti? Aš blogai jaučiuosi. Gydytojas tau lietuviškai pasakė: man reikia greičiau atsitraukti nuo mano alerginės reakcijos provokatoriaus,- paaiškino ji.
– Na ir kur aš turiu dėti katiną štai taip iškart? Suprask mane, mes juk atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome. Ar aš turiu tau tai aiškinti?
– Tu ką, nesupranti, kad man su kiekviena diena darosi vis blogiau ir blogiau? Ir išvis, kodėl aš turėčiau išeiti?
Po to ant manęs pasipylė priekaištai, kad nemyliu jos ir nežiūriu į mūsų porą rimtai.
Ir čia aš įsiutau. Jei anksčiau buvau pasiruošęs nusileisti, išvežti Vacį pas tėvus ir užtikrinti savo merginai komfortą, tai žodis „atsikratyti“ mane tiesiog pažadino. Štai kaip ji žvelgia į tą, kuris man brangus.
– Žinai ką? Geriau tu pati dink iš čia, – sviedžiau aš.
Alina išvertė į mane akis ir negalėjo pratarti nė žodžio. Manau, ji norėjo sukelti skandalą, tačiau išdidumas neleido toliau su manimi kalbėtis. Todėl Alina greitai susirinko daiktus ir jau po poros valandų jos ir pėdos buvo ataušusios.
Suprantu, kad žmonės svarbesni už gyvūnus. Tačiau su sąlyga, kad tie žmonės tariasi su savo artimuoju ir galvoja ne tik apie save. Taigi, išsiskyrimo su Alina aš nė kiek nesigailiu.
