Po kritimo iš 10 metrų aukščio medžio mergaitė išgyveno. Ji buvo gyva ir sveika, kol motina nepažvelgė į jos pilvą!
Kai mažylei buvo 5 metai, jai nustatė siaubingą diagnozę. Neminėsiu pavadinimo, jis vis tiek nieko nepasakys. Bet užsiminsiu, kad tai susiję su su skrandžio nesugebėjimu virškinti maisto ir visiška žarnyno atrofija.
Kitaip tariant, viskas, ką valgė Ana, likdavo tiesiog gulėti jos žarnyne. Tai sukeldavo daugybę komplikacijų. Ją maitino per specialų vamzdelį, įdėtą į nosį ir įleistą giliai į žarnyną. „Kai ji susirgo, aš buvau sutrikusi,- pergyvena mama. – Už ką mano mielai mažylei tokios kančios?“
Tokie pacientai anksčiau ar vėliau miršta. Tai buvo tik laiko klausimas.
12 metų Anai staiga pablogėjo. Ją teko perkelti į privačią kliniką Bostone, pas vieną geriausių vaikų gydytojų.
Šis savo ruožtu davė mergaitei eksperimentinį preparatą, kuris, deja, nesuveikė. Neliko jokių vilčių.
Anabelės tėtis buvo labai dievobaimingas, ko nepasakysi apie mamą, kuri laikėsi ateistinių pažiūrų.
Bet tai, kas netrukus nutiko, visam laikui pakeitė jos suvokimą apie pasaulį.
Kartą mergaitė, žaisdama su savo sese, įlipo į medį ir nukrito ant žemės iš 10 m aukščio.
Traumatologijos skyriuje visi nustebę pastebėjo, kad mergaitė nepatyrė jokių lūžių, vidinio kraujavimo ar dar kažko. Po poros dienų ją išrašė ir tai, kas nutiko vėliau, visus apstulbino.
Mergaitės mama ėmė pastebėti, kad ji tapo neįprastai judri, linksma ir apsieina be nuskausminančių vaistų.
O svarbiausia – dingo pilvo pūtimas.
Per apžiūrą Bostone gydytojai, nesuprasdami pripažino visiško mergaitės pasveikimo faktą, nežinodami, kaip tai galėjo nutikti. Skrandis ir žarnynas dirbo taip, lyg niekada ir nesirgo.
Ilgų diskusijų metu medicinos pasaulis nusprendė, kad mergaitė kritimo metu susitrenkė galvą ir tai galėjo smegenyse paleisti tam tikrus procesus, kurie aktyvavo skrandį bei žarnyną. Daugiau jie nieko negalėjo sugalvoti.
O pati Anabelė pasakoja kai ką kito. Ji sako, kad prisimena, kaip po smūgio išėjo iš savo kūno ir kurį laiką sėdėjo, stebėdama neįprastą savo būseną. „Iš pradžių buvo baisu, bet paskui praėjo“,- sako mergaitė.
Ji taipogi pasakoja, kad vaikštinėdama po gražią pievą, sutiko nepažįstamą žmogų, kuris pasakė, kad jai kol kas anksti čia likti, kad reikia grįžti atgal ir nugyventi savo gyvenimą jau kaip sveikai mergaitei.
Pasivaikščiojusi po neįprastai gražią vietą, ji atsisveikino su besišypsančiu dėde ir, kaip ji sako, tiesiog atsimerkė ligoninėje.
„Aš tikiu, kad kažkokia jėga mane išgydė, – pažymi mergaitė. – Jūs galite vadinti tai Dievu.
Dabar aš visiškai sveika ir galiu valgyti viską, ko tik noriu. Noriu, kad žmonės suprastų: kokios siaubingos beatrodytų aplinkybės, nereikia prarasti tikėjimo, todėl kad tai gali padėti jums viską praeiti. Juk ne veltui pasakyta: „Jums bus atseikėta pagal jūsų tikėjimą“.
Daugelis gana skeptiškai atsižvelgė į 12-mečio vaiko žodžius, kuris galėjo išgalvoti ką tik nori. O kiti ėmė šaukti apie Dievo didybę, kad tas „dėdė“ buvo ne kas kitas, kaip Jėzus. O ką jūs manote apie tai? Kas tada galėjo nutikti?
