Mano vyras paliko šeimą prieš metus, tiesiog taip pasakė, kad sutiko kitą moterį, kurią myli. Kad aš jam nusibodau, kad, tikriausiai, jis manęs niekada ir nemylėjo. Dabar jis turi tikrą jausmą ir tikrą šeimą.
Nepažvelgė net į tai, kad aš negaliu išeiti į darbą: mažyliui buvo tik pusantrų metų. Vyresnysis lankė darželį, o gyventi nebuvo už ką. Giminių iš mano pusės beveik nebuvo, tik viena sesė gyvena kitame mieste.
-Nieko, išsisuksi, — pasakė uošvė, — butas tavo, tad be stogo virš galvos neliksi. Pasakyk ačiū, kad maniškis tau moka alimentus.
Taip, mokėjo, lygiai 200 eurų, ketvirtadalį savo oficialios algos.
Skyrybų vyras neprašė, o man tiesiog buvo ne laikas: du maži vaikai, darbas namuose bandant bent šiek tiek užsidirbti.
Uošvė matydavosi su anūkais kartą per mėnesį. Kartais ji atnešdavo vaikams vaisių.
Vaikų tėvas, savo ruožtu, atsisakė dalyvauti jų auklėjime. Pareiškė, kad dabar turės kitus vaikus.
Taip ir pragyvenome su vaikais visus metus, vos galus suvedant.
Metų pabaigoje atsirado vieta darželyje ir sūnų priėmė. Aš išėjau į darbą ir tapo lengviau.
-Mano Vitas netrukus turės kūdikį, — linksmai man pranešė uošvė telefonu, ir pridūrė, — kuo greičiau paduok skyryboms, nenoriu, kad mano anūkas pasaulį pasitiktų be tėvų.
Kaip supratau, mano buvusio vyro meilužė buvo aštuntos nėštumo savaitės. Nuėjau į teismą ir pateikiau skyrybų prašymą.
Ir už savaitės vyras pateko į avariją. Jis visada mėgo greitį, nebijodamas leidosi į rizikingą apvažiavimą, ir štai pridarė.
Automobilis, pirktas santuokos metais, beje, buvo nepataisomas, vyras dėl daugybinių traumų gulėjo ligoninėje. Baisiausia buvo tai, kad gydytojai netikėjo, jog jis galės vaikščioti.
Uošvė verkė telefonu, aš jai užuojautą reiškiau, visgi jis buvo man vyras. Tačiau pasirodė, kad ji mano kitaip:
-Tu turi pargabenti Vitą iš ligoninės ir rūpintis juo, — pareiškė man vyro mama.
-Aš? Kodėl, atsiprašau? — buvau apstulbusi išgirdusi šią žinią.
-Esi jo žmona, juk jūs nesiskyrėte, — pasakė ji, — jau vakarę jo moteris padarė abortą, nes nenorėjo auginti vaiko, kai jo tėvas yra neįgalus, o tu — žmona, tau privalu!
Iš tiesų skyrybos neįvyko, posėdis buvo atidėtas dėl atsakovo bolicijjos.
Aš atsakiau uošvei, kad mano pareigos kaip žmonos baigėsi tą akimirką, kai jos sūnus paliko ir nebandė pažvelgti atgal į mane ir mūsų vaikus. Jis net nesijaudino, kad žmona su mažais vaikais neturi jokio uždarbio. Juk per visus metus nepadėjo net bandyti susitikti su vaikais.
-Jis mane paliko, jis išdavė mane ir mūsų vaikus, — sakiau aš, — tai, kad mes dar nesiskyrėme, tik nepalankus atsitiktinumas, kurį būtinai ištaisysiu, o Vitas visada turės savo motiną, kuri taip myli savo sūnų.
-Tu manai, kad aš slaugysiu sūnų? — paklausė uošvė, — Baigta su tuo, aš tai padariau, kai sūnus buvo mažas. Dabar tai žmonos pareiga, tu nejautri, nedėkinga. Tikrai papasakosiu anūkams, kad jų motina paliko tėvą, vos jis tapo neįgaliu.
Taup pasirodo, kad aš jį palikau dabar, o ne jis prieš metus. Uošvė žinoma paėmė sūnų iš ligoninės. Nors sunkiai, bet atsigavo. Gydytojai jau ne tokie kategoriški. Ir taip, mus pagaliau išskyrė.
Dabar vaikšto buvusi uošvė po mūsų miestelį ir pasakoja visiems, kam tik nori klausytis:
-Štai, senatvėje rūpinuosi sergančiu sūnumi! Žmona jis nebereikalinga! Moju devo ir paliko, net du vaikus našlaičiais paliko. Kokios dabar žmonos eina! Kaip vyras sveikas ir pinigus neša, tai reikalingas. O kaip invalidas — imk, motina, atgal sūnų.
Ir žinote, daugelis ją palaiko. Kalba užuojautą šiai moteriai — tikrai motinai. Man sako, kad elgiausi nesąžiningai. Nors būtent mane vyras su vaikais nereikalavo, kai buvo sveikas.
Mano draugė pataria parduoti butą ir persikelti toliau, sesė, kuri gyvena kitame mieste kviečia pas save. Galbūt taip ir pasielgsiu. O ką jūs patarsite?
