Kai man sukako 12 metų, močiutė išvijo iš savo buto mamą su jos diedu.
Aš net prisimenu jos žodžius: „Dink ir daugiau nebesirodyk. Turėk omeny, aš neturiu ko prarasti“. Mama jos paklausė ir tuoj pat kažkur pasiplovė. Ir man buvo vienodai.
Nejaučiau mamai kažkokių jausmų. Užtai labai mylėjau močiutę. Ji mane auklėjo, visko mokė ir labai mylėjo.
O mama visiškai atvirkščiai, ji mylėjo tik savo gerbėjus, aš jai nerūpėjau… Dėl eilinio gerbėjo mama nustojo bendrauti su manimi. Kasmet ji pasiimdavo mane vasarai porai savaičių, o paskui vėl grąžindavo močiutei.
Močiutė darė viską dėl manęs. Būtent jos dėka aš galėjau gerai baigti mokyklą ir įstoti į universitetą, valstybės finansuojamą vietą. O kai pradėjau dirbti, visą algą atiduodavau močiutei. Norėjau, kad jai nieko netrūktų, kad kažkaip parodyčiau savo dėkingumą už viską.
Bėgo metai, močiutė sunkiai susirgo ir pasiūlė nedelsti, užrašyti man butą, kuriame mes gyvenome. Praėjo dar pusė metų ir jos nebeliko. Netekau brangiausio žmogaus savo gyvenime.
Man buvo labai sunku, užvaldė baisus liūdesys ir depresija… Tačiau reikėjo gyventi toliau vardan jos šviesios atminties.
Ir čia staiga pasirodė mano mama. Per tuos metus, kai aš gyvenau su močiute, mama nė karto nepaskambino man ir nesimatė su manimi. Aš net pamiršau, kaip ji atrodo. Ir čia ji pasirodė, bet jau be diedo.
Jis ją metė, to ir reikėjo tikėtis. Motina reikalavo savo buto dalies, tačiau aš perėmiau močiutės charakterį ir mokėjau už save pastovėti. Paprasčiausiai išvijau mamą be lašo gailesčio. Palinkėjau jai rasti tokį vyriškį, dėl kurio ji galėtų dar kartą mesti vaiką.
