Mama pasielgė labai negražiai ir galutinai sunaikino mano tikėjimą žmonėmis, kuris ir taip nebuvo stiprus. Ji nuolat man skambindavo, verkdavo, pasakodavo, kaip sunkiai jai sekasi gyventi, maldavo padėti sumokėti komunalinius mokesčius, kad neišjungtų šviesos, vandens ir dujų.
O neseniai sužinojau, kad pas ją viskas puikiai. Ji jau dvejus metus gyvena su vyru jo bute, o savo dviejų kambarių butą nuomoja.
Man 30 metų, jau dvejus metus esu ištekėjusi, o prieš metus susilaukiau sūnaus. Mes su vyru gyvename savo bute ir mokame būsto paskolą. Gyvename taupydami, nes dirba tik vyras, o aš tik retkarčiais užsidirbu papildomai, kai anyta padeda su anūku.
Pinigai, kuriuos užsidirbdavau, iki neseniai eidavo mamos pagalbai. Prieš trejus metus mirė tėtis – pagrindinis šeimos maitintojas. Aš važiavau į laidotuves, mačiau, kaip mama prislėgta sielvarto. Tuomet maniau, kad taip yra dėl to, kad ji prarado mylimą vyrą. Dabar man atrodo, kad ji taip reagavo dėl prarastų pinigų, kuriuos uždirbdavo tėtis.
Po tėčio mirties aš stengiausi palaikyti mamą, dažnai jai skambindavau. Ji verkdavo, kad trūksta pinigų, kad bijo skolų už komunalinius mokesčius, nes kitaip gali likti be vandens, dujų ir šviesos.
Prašė mano pagalbos. Aš pati neuždirbdavau daug, be to, taupiau būsto paskolai, bet negalėjau palikti mamos be pagalbos. Pradėjau mokėti už jos komunalinius mokesčius.
Po to buvo vestuvės, nėštumas, motinystės atostogos ir būsto paskola. Mama verkė, kad dabar ji liks viena su savo problemomis, nes aš jau turiu savo šeimą ir rūpesčius. Bet aš ir tada jos nepalikau, stengiausi surasti pinigų, kad bent jau nesikauptų skolos už butą.
Nuo tėčio mirties mes matėmės tik kelis kartus. Aš važiavau pas ją į tėčio metines ir vieną kartą į jos gimtadienį. Neturėjau laiko dažnai važinėti, o ji sakė, kad jai sunku keliauti, nes ją stipriai supykina ir po to ilgai atsigauna. Anūką ji matė tik vaizdo įrašuose ir nuotraukose.
Aš toliau mokėjau už jos komunalinius mokesčius, taupydama iš savo mažų pajamų. Mama gi, sakė, kad aš jai viena likau, kaip gi nepadėti? Ji nuolat telefonu skundėsi, kad vaistai brangūs, o darbe jai paliko tik pusę etato. Žodžiu, viskas labai blogai.
Prieš mėnesį per mūsų miestą važiavo mano senos mokyklos draugės tėvas. Ji manęs paprašė rasti kai ką vaikui ir perduoti per jį. Tada pagalvojau, kad būtų gera proga užsukti pas mamą ir parodyti jai anūką. Draugės tėvas be problemų sutiko mane nuvežti.
Mamą apie savo vizitą neinformavau – norėjau padaryti staigmeną. Atvykau į pažįstamą adresą, pasibeldžiau į butą, o duris atidarė visiškai svetimi žmonės. Aš taip pasimečiau ir išsigandau. Pradėjau klausinėti apie mamą, paaiškėjo, kad jie ją pažįsta, nes ji jiems nuomoja tą butą. Tą patį, už kurį aš kas mėnesį moku komunalinius mokesčius.
Paskambinau mamai, pasakiau, kad stoviu prie mūsų buto durų ir nieko nesuprantu. Ji ilgai tylėjo, paskui pasakė, kad dabar atvažiuos.
Pas save ji manęs nepakvietė, sakydama, kad gyvena su savo vyru, o jis nemėgsta svečių, juo labiau netikėtų. Papasakojo, kad jau dvejus metus gyvena su juo. Savo butą nuomoja, kad galėtų normaliai gyventi. O aš, matote, mokėjau tik komunalinius mokesčius, o juk jai dar tiek visko reikia. Todėl taip ir teko verstis.
„O kas, jei ne dukra, turi man padėti? Juk aš ir taip neprašiau daug. Tik sumos už komunalinius mokesčius.“
Nakvojau pas tą draugę, kurios tėvas mane atvežė. Ryte su sūnumi grįžau namo. Mamai net anūkas nebuvo įdomus. Jai labiau rūpėjo, ar aš ir toliau mokėsiu už komunalinius mokesčius.
Jos numerį užblokavau, visur ištryniau kontaktus. Tegul dabar gyvena kur, su kuo ir kaip nori. Dabar aš esu našlaitė.
