Kiekvieną naktį ji ateidavo pas mane, net kai aš jau tapau paaugle. Laikydamasi savo seno papročio, jipasilenkdavo, atsargiai pataisydavo ilgus mano plaukus, o paskui bučiuodavo mane į kaktą.
Aš nepamenu, kada tai pradėjo mane erzinti. Tačiau tai mane erzino, nes aš jaučiau, kokios grubios jos rankos, kai ji liesdavo jauną mano odą.
Galiausiai vieną naktį aš užsipuoliau ją: „Daugiau to nedaryk, tavo rankos pernelyg grubios!“
Ji nieko man neatsakė. Tačiau mano motina niekada to nebedarė.
Aš ilgai negalėjau užmigti, mano žodžiai mane persekiojo. Tačiau išdidumas nutildė mano sąžinę ir aš jai nepasakiau, kad gailiuosi.
Laikas nuo laiko su metais mano mintys grįždavo į tą naktį. Į tą momentą, kai aš atstūmiau motinos rankas, atstūmiau jos labos nakties palinkėjimą. Kartais incidentas atrodė labai artimas, kartais tolimas.
Tačiau visada įkyriai slėpėsi mano proto gelmėse.
Bėgo metai, ir aš jau nebe maža mergaitė. Mamai jau gerokai virš septyniasdešimt ir tos rankos, kurias aš kadaise laikiau tokiomis grubiomis, visada padeda man ir mano šeimai. Ji yra mūsų gydytoja, kuri nuramina mano mažosios dukrelės pilvą ar sutrenktą sūnelio kelį. Ji gamina skaniausią keptą vištą pasaulyje , išvalo visas drabužių dėmes.
Daugelį metų mano motinos rankos dirbo begalybę darbų ir niekada nesiilsėjo!
Dabar mano pačios vaikai užaugo ir išėjo. Mama daugiau nebeturi tėčio ir ypatingais atvejais aš leidžiu naktis su ja. Taip buvo ir per Padėkos dieną, kai aš užmigau savo vaikystės miegamajame. Pažįstama ranka nedrąsiai priartėjo prie mano veido, kad nubrauktų plaukus nuo kaktos. Paskui pajutau bučinį, tokį lengvą, kuris vos palietė mano kaktą.
Mano atmintyje tūkstantąjį kartą iškilo ta naktis, kai niūrus jaunas balsas pasiskundė: „Nedaryk to daugiau, tavo rankos pernelyg grubios!“
Aš nevalingai sučiupau mamos ranką ir sušnibždėjau, kaip man gaila, kad aš jai taip pasakiau tą naktį.
Aš maniau, kad mama prisimena, kaip ir aš. Tačiau mama nežinojo, apie ką aš kalbu. Ji seniai pamiršo ir atleido.
Tą naktį aš užmigau su nauju dėkingumu savo švelniai motinai ir jos rūpestingoms rankoms. Ir kaltė, kurią aš taip ilgai nešiojausi savo širdyje, pagaliau mane paleido.
