Pirmą ir paskutinį. Pokštas. Vieną kartą.
Antrą kartą jam nereikia nė durų atidaryti. Nei domofono, nei vartelių. Jei jis jums toks svarbus – geriau bendrauti neutralioje teritorijoje.
Labai paprasta.
Žmogų, kuris apie jūsų namus kalba blogai. Neigiamai. Atėjo į svečius arba su reikalu. Ir: „koks pas jus nuogas skandinaviškas interjeras“, „O kodėl tu neišmeti šios senienos?“, „Fu, man atrodo, čia kvepia senele“, „Nuo šių knygų vien dulkės“, „Paveikslas išvis keistas, negi tu pati jį tapei?“, „Magnetukai ant šaldytuvo – prastas tonas, taip jau niekas nebedaro“…
Bet kokie žodžiai, kurie nuvertina jūsų namus.
O patys namai gali būti kokie tik nori. Juose gali būti ideali tvarka ir šviežias remontas ar nesvietiška betvarkė ir remontas nelabai šviežias. Ir magnetukai ant šaldytuvo. Ir gėlės ant palangės. Tai jūsų namai. Ir jie gali būti kokie tik nori.
O kartais būna – žmogus lyg ir nesako nieko ypatingo. O pojūtis – lyg jums pritrypė purvinais batais (nors iš tiesų koridorius švarus). Ir su skersvėju išnešė iš namų visą šilumą (nors radiatoriai karšti). Mano prosenelė po tokių žmonių kūrendavo krosnį. O aš, kadangi neturiu krosnies, darau išvadas ir uždegu žvakutę.
Namų negalima įžeidinėti. Ir nereikia savęs įkalbinėti: „Na, juk normalus žmogus… Tuo labiau – antros eilės pusbrolio žmonos brolis… Tuo labiau…“ Nereikia.
Toks žmogus nieko neatneša ir nesąveikauja. Jis – lyg vagis, pelnęs pasitikėjimą, išsineša iš jūsų namų šilumą ir jėgas, versdamas jus viską atstatyti po jo išėjimo. Ar pastebėjote norą greičiau išplauti indus ir pataisyti buteliukus vonios lentynėlėje? Išsiurbti kilimą?
Ir taip, specialiai tokiems „svečiams“ tiesiog būtina išmokti sudėti figūrą iš 3 pirštų. Instrukcija paveikslėlyje.
