Kim Un Jion iš Pietų Korėjos, gimęs 1962metais, buvo nepaprastas berniukas. Jo tėtis įsitikinęs, kad Kim – genijus. Tokie gimsta kartą per tūkstantį metų.
Neįtikėtini sugebėjimai
Iš tiesų, būdamas keturių mėnesių, mažylis pradėjo kalbėti. O kai jam sukako 4 metai, jį priėmė į institutą.
10 metų vunderkindas pradirbo NASA – vyresniuoju moksliniu bendradarbiu.
Jo fiziologiniai ir intelektiniai ypatumai stebina. Jis gimė kovo 8 dieną, o jau gegužį jis pradėjo vaikščioti. Keturių mėnesių jis jau ištarė pirmus žodžius. Praėjo kelios savaitės – naujagimis jau laisvai kalbėjosi su mama ir tėčiu.
Negana to, 2 metukų Kimas kalbėjo korėjietiškai ir japoniškai, angliškai ir vokiškai. 8 mėnesių berniukas sprendė algebros uždavinius, keturių metų taip gerai įsisavino šį dalyką, kad jį pakvietė į Japoniją, pasikalbėti viename telekanale. Ir tame pat amžiuje jam buvo atvertos Hanian universiteto fizikos fakulteto durys.
Apie neįprastą vaiką kalbėjo visas pasaulis.
Mažametis studentas
Septynmetis Kimas buvo pakviestas į JAV. Jis tap Kolorado universiteto studentu. Šalyje gyveno 10 metų. Gavo mokslinį laipsnį fizikos srityje, dirbo NASA.
Už patį didžiausią intelekto koeficientą (210 balų) jis buvo pripažintas protingiausiu pasaulyje ir įrašė į Gineso rekordų knygą.
Vėliau Un Jion pavadins tuos metus pačiais nelaimingiausiais jo gyvenime. Juk jis gyveno kaip robotas. Ryte keldavosi, sprendė uždavinius, lygtis, valgė ir kitą dieną vėl kartodavosi tas pats.
Kimas nusprendė grįžti į tėvynę. Jį tenatsiminė, o tai jam nepatiko. Visi kreipė į jį dėmesį. Bet jis nebenorėjo jau būti, kaip sakė, bezdžionėlės iš zooparko vaidmenyje. Matyt, dėl šios priežasties ir išsirinko įprastą specialybę.
Egzaminai genijui
Bet pirmiausia jam teko išlaikyti egzaminus mokykloje, kad gautų atestatą. Ir štai likimo ironija – iš pirmo karto vunderkindas nesugebėjo to padaryti. Kai pagaliau po dvejų metų dokumentas jau buvo jo kišenėje, jis įstojo į Nacionalinį universitetą Čunbuk.
Jis neskubėjo. Mokėsi tiek, kiek ir jo bendrakursiai. Jis gavo civilinės statybos specialisto diplomą.
Dabar jis gyveno įprastą gyvenimą,kaip ir visi. Tačiau tęsė mokslinius tyrimus. Dėstė keliuose universitetuose. Tapo profesoriumi, beveik 100 mokslinių darbų autoriumi.
Šiandien Kimas džiaugiasi viskuo. Sako, kad gali daryti tai, ką nori, kas jam patinka. O argi ne tame gyvenimo prasmė?
