Viename kaime gyveno batsiuvys. Teisingai gyveno, tikėjimą turėjo stiprų. Ir štai prieš vieną didžiųjų švenčių batsiuvys sunegalavo. Nusiminė jis, kad negalės patekti į bažnyčią.
Kai staiga, pačios šventės išvakarėse, prisisapnavo jam, lyg kažkieno balsas, visai tylus ir silpnas, sako:
„Jei tu negalėsi pas mane ateiti, aš pas tave tą dieną ateisiu“.
Pabudo batsiuvys ir apsidžiaugė:
„Nejau pats Dievas pas mane ateis?“- galvojo jis.
Visą rytą jis tvarkėsi ir švarinosi savo namus, ruošė šventines vaišes – kaip galėjo, taip ir ruošėsi laukiamo Svečio atvykimui.
Ir staiga ruošos metu jis pamatė už lango verkiantį berniuką. Pasikvietęs jį pas save, batsiuvys paklausė:
– Kodėl tu verki?
– Man šiandien suplyšo paskutiniai batukai ir aš neturiu kuo apsiauti. O mūsų šeima gyvena neturtingai, todėl naujų nupirkti negalėsime…
Tada batsiuvys nuramino berniuką ir tarė:
– Duok man savo batukus, aš juos sutaisysiu.
Po kurio laiko berniukas, visas spindintis iš laimės, stovėjo sutaisytais batukais. Išlydėjęs jį, batsiuvys toliau dirbo savo darbą.
Atėjo vakaras. Ir štai užėjo pas jį vargšė moteris ir sako:
– Atleisk man, prašau! Atidaviau tau remontuoti batus, o užmokėti neturiu kuo… Tačiau vaikščioti be batų dabar negalima – šalčiai atėjo…
Batsiuvys tik nusišypsojo ir tarė:
– Gatavi tavo batai. Avėk ir nesuavėk! – ir atidavė juos moteriai, nieko nereikalaudamas.
Atėjo naktis. Seniai baigęs savo darbus, batsiuvys sėdėjo prie lango ir laukė žadėjusio ateiti Svečio. Jau norėjosi miego, kai batsiuvys, nusiminęs dėl bevaisio laukimo, ėmė klotis lovą. Ir čia į duris pabeldė.
Atidaręs batsiuvys pamatė keliauninką. Šis tarė:
– Leisk mane pernakvoti. Aš visą dieną kelyje, tačiau prisiglausti neturiu kur: niekas nakčiai neįsileidžia…
Batsiuvys jo pagailėjo ir įsileido į namus. Leidęs keliauninkui pailsėti, batsiuvys paguldė jį į savo lovą, o pats pasiklojo ant grindų. Ir štai migdydamasis jis galvojo:
„Turbūt pasirodžiau nevertas Svečio, kad jis taip ir neatėjo pas mane… Turbūt jam negarbė švęsti su manimi šią didžią šventę“,- su tokiomis nelinksmomis mintimis batsiuvys ir užmigo.
Ir štai vėl jam sapnuojasi, kad tas pats tylus balsas jam sako:
– Aš šiandien atėjau pas tave triskart, ir kiekvieną kartą tu mane širdingai priėmei.
