Jis ilgai ruošėsi, kaupė drąsą, ir štai šiandien, pagaliau, pranešė apie savo sprendimą išsiskirti. Jis pasiims daiktus po mėnesio – artimiausiomis dienom išvyksta į Graikiją ilsėtis, o štai nuo šiandien pradeda naują gyvenimą. Be jos. Ir, taip, jis įsimylėjęs kitą moterį, taip nutinka, mažute. Ir ką čia bepadarysi? Neliūdėk, gyvenimas tęsiasi.
Jis manė, kad ji pravirks, o ji ramiai virė kavą, gražiai supjaustė sūrį ir prancūzišką duoną su svogūnais. Pylė karštą kavą į puodelį, mėgavosi aromato dvelksmu, įsipylė grietinėlės. Po pirmo gurkšnelio pasakė: puiku!
Jis tikėjosi skandalo, riksmo, isterijos, o ji su apetitu suvalgė du sumuštinius, išplovė indus, pasigrožėjo savimi veidrodyje ir išėjo į darbą. Prieš užtrenkdama duris, pasiuntė jam oro bučinį. Priemenėje liko kažkokių gėlių kvapas, vos juntamas, švelnus.
Tą vakarą jis prisiminė ją: kaip ji ten be jo, turbūt, ašaras lieja, liūdi.
O ji vaikštinėjo po baldų saloną, apžiūrinėjo staliukus ir spinteles, pagavo save galvojant, kaip gi puiku, kai nereikia su niekuo tartis, nusileisti svetimai nuomonei. Pamatė jaukius virtuvės baldus, itališko riešuto spalvos, įsimylėjo ir nusipirko.
Jis laukė: skambins, maldaus sugrįžti, bet telefonas tylėjo. O ji pasikvietė namo benamį kiemo katiną, pavadino Saimonu, nuprausė, sutvarkė, išvirė jam košės. Katinas pasirodė besąs puikus pašnekovas, ėdė, ką paduodavo, pamėgo žiūrėti į pasaulį pro langą ir miegoti, susivyniojęs į šiltą vilnonį pledą.
Ji, tikriausiai, jaučiasi pamesta, nelaiminga ir vieniša, jis tuo buvo tikras. O ji nusipirko drobę, teptukus ir ėmė lankyti tapybos studiją. Visada mėgo piešti, o dabar atsirado laisvo laiko ir mėgavimasis tuo, kad nėra reikalo staiga viską mesti ir lėkti namo ruošti šiltos vakarienės, laukti jo, galima atsipalaiduoti ir ramiai dirbti su dažais.
Kartą jis paskambino jai, bet ji neatsiliepė. Orkaitėje jau ėmė skrusti auksaspalvis pyragas su avietėmis ir grietininiu užpilu, reikėjo stebėti, kad nepridegtų. Vanilinės lengvutės tešlos ir kaistančių aviečių įdaro aromatas pripildė virtuvę. Saimonas baigė laižyti likusią grietinę ir užsimerkė iš malonumo. Netrukus suvažiuos artimi draugai pasižiūrėti jos debiutinio, tiesa, dar nebaigto, paveikslo.
Po mėnesio, kaip ir žadėjo, jis atvyko pasiimti daiktų. Turbūt ruošiasi susitikimui: žvakės, vynas, atvira suknelė, mintyse šyptelėjo jis. Bute buvo tylu, o priemenėje stovėjo supakuoti jo daiktai. Nei žvakių, nei vyno. Kvepėjo obuoliais ir šiek tiek žole: pakeitė kvepalus, konstatavo jis. Virtuvėje viskas pasikeitė: nauji baldai, jauku, patogu. Jos skonis tikrai geras. Išeiginė diena, kur ji galėtų būti, nusistebėjo jis.
O ji važiavo į užmiestį į svečius. Ant galinės sėdynės gulėjo du jos pirmieji darbai iš sumanytos serijos apie raudonplaukio katino gyvenimą: „Katinas kaime“ ir „Katinas ir ramunės“. Piešė sau, dūšiai. Bet draugai (sutuoktinių pora) įsimylėjo tuos mielus paveikslus ir norėjo juos nusipirkti savo užmiesčio namui. Planuose buvo „Pažintis su žavinga nulėpause brite“, „Romantiški susitikimai ant stogo“ ir dar daug visko.
Šalia jos, keleivio sėdynėje įsitaisė Saimonas, didelis, gražus katinas. Raudonas, šilkinis jo kailiukas žvilgėjo saulėje. Jis susidomėjęs žiūrėjo pro langą į pralekiančius pro šalį namelius ir kaimus, bet kartais atsisukdavo ir žvilgsniu klausė: viskas gerai?
Viskas tiesiog puiku, atsakydavo ji. Ir abu laimingai šypsojosi.
