Mūsų kaimynė Teresė Juronienė užpernai apvesdino sūnų. Vaikinui tuo metu buvo jau apie 30, jo nuotaka šiek tiek jaunesnė. Savo buto jis neturėjo, todėl atsivedė nuotaką pas motiną.
Susiruošė pagyventi, kol sutaupys pirmam įnašui, taip ir liko. Jo žmona netrukus pastojo. Buvo ne iki taupymo paskolai. Paskui pagimdė, o tada visi sutaupyti pinigai greitai išnyko.
Vaikui juk tiek visko reikia. Vien sauskelnės ne pats pigiausias malonumas. O jaunimas dabar nebenori su vystyklais terliotis kaip seniau. Priskalbi, išdžiaustai… O jie vos truputis, pakeičia ir išmeta. Ir terliotis su skalbimu nereikia, rankų su manikiūru trinti.
Tokia ir Teresės marti. Košę iš pakuotės atskiedžia ir vaikui buteliuką įkiša. O pati vėl į telefoną. Kas ten tokio įdomaus, kad įdomiau už nuosavą vaiką?
Ne, kad pati paruoštų daržovių ar vaisių tyrelę. Kaip mes anksčiau per sietelį trindavome obuoliukus, garintus su cukrumi.
Jie juk dabar tik stiklainiuką iš šaldytuvo išima, mikrobangėje pašildo ir viskas. Sveikai pamaitino. O kas ten sveiko? Viena chemija.
Užtai pavargsta daugiau nei mes. Tiesiog persidirba. Žinoma, pavargsi. Vaiką į vaikštynę ar maniežą įkiša, televizorių įjungia. O pati visą dieną nuo šono ant šono sofoje vartosi ir į telefoną spokso.
Kaip čia nenuvargsi? Iškart sakiau Teresei, vyk juos, tegu nuomojasi butą ir gyvena.
Ne, jie neturi pinigų. Sūnelis vienas dirba. Nepatogu kažkaip tikrą sūnų išvaryti.
O jiems patogu? Gerai įsitaisė.
Motina atsikelia, pusryčius paruošia ir apsitvarko, kol jauna mama išsimiega. Namie nieko nepadeda.
Amžinai ji pavargo, neva mažylis visą naktį miegoti neleido.
O kaip jie norėjo? Nereikėjo tada gimdyti.
O kaip mes susitvarkydavome? Anksčiau ir dekretinių tokių ilgiausių nebūdavo ir kažkaip nieko, neišgriuvome. Visos gyvos.
O čia sėdi dabar visos su telefonais. Nei pasivaikščioti su vaiku, nei užsiimti, knygutę paskaityti. Ne… užtai pavargsta nesvietiškai.
Teresė ir barasi kasdien su marčia. Kad nei vaiką pasivaikščioti išveda, nei namuose padeda. Marti tik įsižeidžia, purkštauja ir paskui vyrui pliauškia, kaip čia ją vargšelę skriaudžia.
Sūnus paskui motinai aiškina, kad ji neva visai jo žmonelę vargšę užgraužė savo priekabėmis. Irgi geras… Negali butui uždirbti, nereikėjo vesti. O atsivedei į motinos namus, tai būkite malonūs, gyvenkite pagal jos taisykles.
Jau šimtąkart sakiau Teresei, arba vyk lauk, arba jei taip negali, iškeisk butą. Sau gerą vieno kambario pasiimk su priemoka.
Priemoka išeis nebloga. Tegu dar prideda ir ima paskolą. O paskui kažkaip sukasi, išsimoka.
Sūnus tegu randa geresnį darbą arba į antrą įsidarbina. O tai dabar nelabai jis ir persidirba.
Marti tegu iš dekreto išeina. O anūką Teresė su džiaugsmu prižiūrėtų, kol jie darbe.
Linkčioja, sutinka, tačiau vežimas iš vietos nejuda.
O kaip jūs elgtumėtės Teresės Juronienės vietoje? Greitai parodytumėte jaunimui duris ar kaip ir ji gadintumėtės nervus, o paskui saujomis gertumėte tabletes nuo spaudimo?
