Mes tada gyvenome šalia miško. Vieną gražų ir visiškai įprastą rytą mūsų kaimynė Gražina, kaip ir turi būti, išėjo į darbą. Neįprasta buvo tai, kad pakeliui ji rado ant kelio sušalusią voverę (mes paskui taip ir neišsiaiškinome, kokiu tikslu ji ją pasiėmė).
Žodžiu, nunešė ji voverę namo, o pati išvažiavo į darbą. Sūnus tuo metu jau buvo mokykloje, o vyras tą dieną turėjo grįžti iš komandiruotės.
Po poros valandų į skyrių užeina viršininkas ir sako mums, kad skambino Gražinos vyras su kažkokiais keistais klausimais, ar viskas jo žmonai gerai, ar mes nepastebėjome ko nors keisto ir prašo skubiai siųsti ją namo.
Žodžiu, pasirodė, kad ta voverė visiškai nebuvo mirusi, o netgi labai gyva. Sušilo bute ir nusprendė, kad ji čia šeimininkė.
Mūsų Gražina, savo nelaimei, iš ryto prikepė blynų ir paliko vyrui raštelį. Voverė visus tuos blynus išnešiojo po butą ir sukabino „džiovintis“. Ypatingai pasistengė koridoriuje ant briedžio ragų. Na o kai buto durys atsivėrė – pasislėpė.
O dabar įsivaizduokite vyro būseną: savaitę nebuvo namie, grįžta, o ten…VISUR BLYNAI ir raštelis „Brangusis čia tau“.
Vyrus reikia ne tik džiuginti, bet ir stebinti, kad jiems nebūtų nuobodu gyventi!
