Kotrynos kaime buvo čigonė, kuri baugino savo žvilgsniu visus praeivius. Ji galėjo burti iš delno, ir daugelis naudojosi jos paslaugomis. Už tai ji ėmė smulkius pinigus, maistą ir drabužius. Ji buvo neturtinga ir naudojosi savo dovana. Kaimiečiai dažnai bijojo jos. Ir ne veltui.
Kartą Kotryna užsiėmė namų ruoša ir išgirdo kažkokį moterišką balsą, šaukiantį pagalbos. Ji greitai pasuko tų riksmų link. Pasirodė, kažkokie kaimo paaugliai užsiundė šunimi tą pačią čigonę. Kotryna nubėgo link jų ir išvaikė gaują, parsivedė čigonę į savo namus ir padėjo atsigauti.
Po to ji atnešė maisto ir pasiūlė jai truputį užkąsti. Kai čigonė truputį aprimo, pažiūrėjusi savo liūdnomis akims į Kotryną pasakė: „Duok delną!“ Kotryna spyriojosi, pasakiusi, kad netiki pranašystėmis, bet čigonė nemanė pranašauti: „Aš kai ką paprasčiausiai ištaisysiu!“
Ji paėmė Kotrynos delną, iš kažkur išsitraukė raudoną pieštuką ir nubraižė kaži kokias linijas. Paskui pareikalavo nenuplauti šių linijų iki vidurnakčio ir pridėjo: „Tu – gera ir švari siela. Su tavim viskas bus gerai!“
Po šių žodžių ji išėjo. Kotryna jos daugiau niekada nematė. Sėdėdama ant taburetės, prisiminė, kaip ištekėjo iš meilės, paskui išsiskyrė su vyru dėl girtavimo, o paskui liko visai viena šiame name. Be vaikų!
Po kelių dienų į jų kaimą atsikraustė nauja šeima. Kaimynė pardavė jiems namą ir išvyko. Ta šeima buvo nedidelė: tėvas ir du sūnūs. Jaunesnysis buvo truputį ligotas, o vyresnėlis tik baigė pirmą klasę. Kai Kotryna sužinojo apie šią šeimą, jai prisiminė čigonės žodžiai, kad ji turės silpnoką, bet gerą vaiką. Ji išvaikė šias mintis ir tęsė savo darbą. Tuo metu Kotrynos kaimynė pasakojo apie naują kaimyną Antaną ir jo sūnus.
Kartą pats Antanas pasirodė ant jos namų slenksčio ir paprašė trupučio ožkos pieno, kuris gerai paveiksiąs jaunėlio sveikatą.
Kotryna paprašė Antano atsiųsti sūnų. Po kelių minučių prie durų stovėjo 4 metų berniukas. Jis žiūrėjo į Kotryną savo didelėmis nekaltomis akimis. Stasys užkariavo Kotrynos širdį iš pirmo žvilgsnio.
Greitai jis tapo dažnas svečias Kotrynos namuose. Po to prie kompanijos prisijungė ir vyresnysis Antano sūnus.
Paskui ir pats Antanas ėmė lankytis pas kaimynę, atseit ateidamas sūnų. Viskas išėjo kažkaip savaime. Kotryna ištekėjo už Antano ir apturėjo šeimą, apie kurią kalbėjo čigonė.
Kartais mažasis Stasiukas klausia mamos: „Tu juk neiškeliausi į dangų, mama?“
„Neiškeliausiu, sūneli!“, – ramina Kotryna.
Taip čigonė atsidėkojo jai moteriška laime.
