Vėlai eiti namo ištuštėjusiu miestu visada kažkaip baisoka ir todėl Rasa džiaugėsi prie jos prisiplakusiu šuniu.
Vidutinio dydžio, linksmu snukiu. Minkštos ausys linksmai šokčiojo į žvalios šuniškos ristelės taktą.
Aksominis ilgas snukis su šlapia, maloniai „snarglėta“ nosimi tik ir taikėsi bakstelėti į delną.
Su šuniu buvo ramiau. Malonu galvoti, kad jeigu ką – tave visada gali apginti. Rasa tuo nė truputėlio neabejojo – šuo atrodė užtikrintai ir buvo pakankamai didelis.
Jaunuolių kompanija išniro iš pavartės… Šuo staiga sunerimo ir užleido jiems kelią. Jis visiškai pasitraukė nuo šaligatvio, sustojęs ir nusukęs galvą.
– Prisiveisė čia visokių, praeiti neįmanoma!
Kraštinis vaikinas žengė žingsnį į šoną ir keliu stumtelėjo šunį. Rasa viską stebėjo lyg kine…
Minkštos ausytės nulėpo, akys iškart apsiblausė, šuo susikūprino, staiga susenęs. Rasai kinas iškart baigėsi, o vaikinams prasidėjo realybė.
Baisiausias – tas žmogus, kuris negali apsiginti pats. Bet kai užkliudomi artimieji… Visi barjerai griūva, kartelė krenta. Viskas, kas anksčiau buvo valdoma, „išmuša kamštį“.
Šuo Rasai buvo jau ne svetimas, šlapia nosis susiejo juos per minutę. Be reikalo vaikėzas kliudė šunį! Ir Rasa akimirksniu virto Ada Wong.
Čiupusi iš rankinės skėtį, mergina nuleido jį ant vaikino galvos. Šis, nieko nesitikėjęs, nuo staigaus smūgio susverdėjo.
Sėbrai ėmė šūkauti ir spiestis aplink. Cha! Ada, anksčiau snaudusi Rasoje, tik tvirčiau suspaudė skėtį.
– Na ką, vaikėzai, dabar jus naikinsiu!
Šalia merginos staiga stojo šuo. Viršutinė lūpa pakilo ir blykstelėjo balti dantys. Ausys, jau ne minkštos, prisispaudė prie galvos, virtusios kietais aštriais ašmenimis.
Su jais susidėti nesinorėjo ir vaikinai išsisklaidė – keisti tiedu, geriau pasišalinti. Rasa atsikvošėjo labai greitai… Ji nusistebėjo savimi ir automatiškai paglostė šunį. Šuo droviai mostelėjo uodega – pirmąkart žmogus užstojo jį. Ir jis pirmąkart gyvenime buvo pasiruošęs kautis už merginą ir ją ginti.
Ausytės vėl suminkštėjo, pasidarė geros ir paklusnios. Švelniai glostinėdama jas, kita ranka
Rasa atsegė nuo rankinės plonytį dirželį. Ji vesis šunį „pavadėliu“, taip bus patikimiau. Taip niekas nedrįs skriausti šuns.
Ištuštėjusiu miestu žygiavo dviese – žmogus ir šuo. Jie skubėjo namo!
