Toks tas čigoniškas gyvenimas.
Buvo pas mane klasiokas – čigoniukas Žorikas. Jo tėvai turėjo 11 vaikų.
Žinoma, su tiek vaikų visų nesužiūrėsi, tačiau šeimos galva buvo labai griežtas ir jo visi bijojo.
Vyresnioji Žoriko sesuo gražuolė Zora 16 metų įsimylėjo savo klasioką Grišą ir netrukus pastojo.
Čigonės motina, sužinojusi tai, suprato, kad vyras Bogdanas tokios gėdos neatleis ir panaudojo visą savo čigonišką smegeninę – susitarė su viena bevaike šeima, kad jie paims tą vaiką.
O kad vyras nieko nepastebėtų, pasakė jam, kad išsiuntė Zorą į miestą mokytis siuvėja.
Taip ji ir pragyveno gydytojo ir mokytojos šeimoje iki pat gimdymo, kartais pasimatydama su Griša.
Šeimininkė ir išties mokėjo siūti, todėl perdavė šį mokslą ir būsimai mamai.
Kai gimė mažylis (laimei, jis buvo panašus į tėvą – slavą) ir jį užrašė įtėviams, niekas nieko neįtarė.
Čigonė močiutė dažnai lankė anūką, o ir Zora užbėgdavo, kadangi susidraugavo su šia šeima.
O po metų mergina vėl pastojo…
Jos motina nuėjo pramintu taku ir išsiuntė nevykėlę dukterį pas mokytoją.
Jie su vyru neplanavo imti antro vaiko, tačiau leido jaunajai čigonei pagyventi pas juos iki gimdymo.
Šįkart čigonui tėvui pasakė, kad Zora bus auklė.
Ir tiesa, ji labai gerai rūpinosi sūneliu, kurio buvo priversta atsisakyti.
O kai jai gimė mergaitė kaip angelėlis, geri žmonės atlyžo ir taip pat ją įsivaikino.
O Zora liko gyventi pas juos kaip žindyvė. Bogdanui paaiškino, kad ji padeda prižiūrėti mažylius.
Trečiasis Zoros nėštumas sutapo su jos motinos nėštumu, taigi, moteris nusprendė pasakė vyrui, kad pagimdė dvynius.
Bet kai gimdymo namuose pamatė baltapūkį anūką, suprato, kad jos planas žlugo…
Į pagalbą atėjo akušerė, patarusi atiduoti vaikelį moteriai, kuri pagimdė praeitą naktį, o jos vaikas neišgyveno…
Štai taip ir vedžiojo už nosies senį čigoną, kol šis nenumirė, o po to Zora su Grigorijum susirašė ir ėmė gyventi kartu.
Po to jiems gimė dar trys vaikučiai. Štai toks tas čigoniškas gyvenimas.
