Šiandien aš norėčiau pakalbėti apie gilią daugelio žmonių svajonę: ilgą gyvenimą. Mažai kas susimąsto apie tai, ar iš tiesų gerai gyventi šimtą ir daugiau metų, ar gyvenimas jau visiškai nebe toks, koks buvo anksčiau?
Pasakoju močiutės (96 m.) ir senelio (102 m.) patirtimi
Aš pabandysiu pagvildenti šį klausimą savo senelių pavyzdžiu.
Ilgaamžiškumas – tai nuostabu! Arba ne?
Ar čia yra klastos? Tokie klausimai draskė mane dar jaunystėje, kai žiūrėdavau į savo senelius, kurie jau mano mokyklos laikais buvo garbaus amžiaus. Dabar man truputį virš 60 ir šiandien aš norėčiau pakalbėti apie tai, kas gi yra ilgaamžiškumas – bausmė ar dovana?
Pirmasis žiaurus gyvenimiškas faktas, kurį man pavyko išsiaiškinti dar jaunystėje – tai, kad su amžiumi kūnas ne šiaip nepasidarys geresnis, o tik palaipsniui dėvėsis. Viskas, kas mums prieinama – tai bergždi bandymai „užkonservuoti“ dabartinę būklę.
Seneliams pavyko išsaugoti guvų protą dėka meilės skaitymui ir perskaityto analizei – judviejų biblioteka buvo tokio monstriško didumo, kad mane kaip moksleivį truputį baugino, o jos kvapą aš pamenu iki šiol.
Tai leido jiems aktyviai palaikyti pokalbį, dalintis patirtimi, įsilieti į šiuolaikines tendencijas, juokauti ir džiaugtis, galų gale. Tačiau yra ir kita medalio pusė – fiziniai negalavimai.
Sunku palaikyti juosmens judrumą, regą, klausą, atsispirti stichiškai kylantiems skausmams įvairiose kūno vietose.
Kaip sakė mano senelis: „Sunku mėgautis paukščių giesmėmis, kai nugara staugia kaip Sibiro vilkas“ ir tai ne vieninteliai atvejai, kurie su amžiumi tik sumuojasi.
Sunku mėgautis gyvenimu be kūno ir proto sveikatos
Iš šių močiutės bei senelio stebėjimų (noriu pažymėti, kad jie niekada nesiskundė, tačiau anūko klausimams ir pokalbiams buvo atviri) man gimė paprasta mintis: sunku mėgautis gyvenimu be kūno ir proto sveikatos.
Argi galima mėgautis gyvenimu, pavyzdžiui, rimto peršalimo metu? O kai su amžiumi rega ir klausa blogėja metai po metų, kai mylima gitara nebeskamba kaip anksčiau, o tik prislopintai skrebena, kai raidės mėgstamoje knygoje slepiasi ir liejasi, kai pasivaikščiojimas prie mylimos upės – sąnariams ne malonu, o skausminga? Į šiuos klausimus kiekvienas turi atsakyti pats.
Ilgaamžiai dažnai pristatomi mums kaip „užsikonservavę“ seniai, kurių kūnams laikas sustojo palankios būklės, kai viskas funkcionuoja ne kaip pas paauglį, tačiau tinkamai ir gerai išsilaikę.
Deja, daugumoje atvejų taip nėra. Pagrindinės sistemos: širdis, smegenys, skrandis suteikia žmogui galimybę gyventi ir funkcionuoti, tačiau antrinės sistemos, turinčios įtakos greičiau ne gyvenimo trukmei, o jo suvokimo kokybei, ar tai būtų uoslės, klausos, judėjimo ar skonio, palaipsniui praranda savo savybes, atimdamos ankstesnius gyvenimo pojūčius.
Gyvenimas tampa kitoks. Nepaisant to, močiutė su seneliu visada sakė, kad džiaugiasi gyvendami ir matydami, kas vyksta aplink ir džiaugiasi tuo, kokį gyvenimą nugyveno.
Kodėl? Taip mes priėjome prie trečiosios minties.
„Mes niekada nenorėjome būti ilgaamžiais, todėl gyvenome dabartimi“
Močiutė su seneliu, nepaisant stebinančio sutapimo, kad du ilgaamžiai visą gyvenimą pragyveno kartu, visada sakė, kad neplanavo tapti ilgaamžiais, senelis sakė taip: „Jei kas nors man 20-ies būtų pasakęs, kad aš pragyvensiu ne 70 metų, kaip mano tėvas, o visus 90, aš būčiau nepadaręs nė pusės to, ką spėjau per gyvenimą, būčiau nuolat galvojęs, kad viskas priešakyje“.
Senelis manė, kad siekė gyventi dabartimi ir negalvojo apie tai, kiek jam liko. Jei jis būtų tikėjęsis pragyventi ilgiau, tapti ilgaamžiu, tai būtų tik trukdę jam gyventi dabartimi.
Močiutė palaikė jį: „Viltis ilgai gyventi ardo dabartį. Kai tu įsitikinęs, kad rytojus tikrai ateis, į šiandieną žvelgi kaip į duotybę, bet jeigu žinai, kad laikas ribotas, tai kiekvieną momentą vertini stipriau, kiekvieną dieną pragyveni kaip kelias“.
Močiutė manė, kad ilgaamžiškumas – atskiras gyvenimo etapas, ne geresnis ir ne blogesnis už kitus, su savo ypatybėmis, pliusais ir minusais, o senelis pridėjo: „Iš pradžių tu lauki, kol baigsi mokyklą, paskui kol baigsi universitetą, kol užaugs vaikai, kol išeisi į pensiją.
Tiki, kad gera bus „paskui“ ir tik su amžiumi supranti, kad gera tik dabar – štai ką aš pamačiau per 90 gyvenimo metų“ – pasakė jis per savo 90-mečio jubiliejų.
