Būna gerų, teisingų randų.
Kalės vardas buvo Žiedė.
Ji buvo sena ir akla. Svetima sena didelė kalė gyveno kaime. Jai ir grandinę nuėmė, ji nebegalėjo saugoti kiemo. Aš vaikščiojau jos šerti; mūsų sodyba buvo netoliese.
Ir kartą Žiedė man įkando – dėl aklumo, nepažino, o ir pati buvau kalta – priėjau su maistu iš nugaros…
Tai buvo didelis šuo, smarkiai perkando ranką. Randas vis dar truputį matosi. Na, aš ranką apvyniojau bintu; 11 metų man buvo. Ir rankovę užsitempiau – nuslėpiau įkandimą. Senelis paskui pamatė ir pasibaisėjo, o aš sumelavau. Pasakiau, kad vinimi susižeidžiau.
Retai sakydavau netiesą, beveik niekada, bet štai, apgavau. Bijojau dėl šuns. Nenorėjau, kad jis turėtų nemalonumų, kad jam nutiktų kas blogo. Ir toliau kišenėje slėpiau duonos riekes ir kotletus per pietus – Žiedei.
Ir vaikščiojau pas ją, šėriau. Žiedė man dėjo galvą ant rankos, laižė – ji viską suprato. Ir žiūrėjo nereginčiomis blausiomis akimis tiesiai sielon. O aš glosčiau jos galvą.
Tai net ne atleidimas – tai supratimas. Kartais niekas nekaltas, nei šuo, nei mergaitė, nei senukai šeimininkai. Gyvenimas toks dalykas. Gali ir įkąsti aklai – na ir kas? Pamiršti ir suprasti visiškai nesunku. Visi kada nors būsime seni ir bejėgiai; ir tai ne visiems lemta.
Gailėti reikia visiškai senų ir rimtai sergančių. Nesiskųsti. Kartais pakentėti. Ir gerai, kad liko randas – būna gerų, teisingų randų. Pažiūri į jį ir vėl eini kažką pamaitinti. Ir niekaip kitaip.
