Po sunkios darbo dienos Alina svajojo tik apie tai, kaip sulaukus Ugniaus iš darbo pavakarieniaus, išsimaudys vonioje ir eis miegoti. Pastačiusi mašiną savo namo kieme, ji pasuko link priekinių durų.
Netikėtai prie Alinos priėjo jaunutė mergina, iš išvaizdos kokių 18-os, ne daugiau. Ji atrodė labai pavargusi ir netekusi jėgų. Trapios merginos rankose buvo vaikas.
– Atleiskite, o jūs Alina? Ugniaus žmona? – paklausė ji.
– Taip, kuo galiu padėti?- atsakė Alina.
– Aš Žana. Esmė tame, kad čia Ugniaus sūnus. Atleiskite, taip išėjo… Netyčia… Aš dirbau kurjerių tarnyboje ir tądien atnešiau jūsų vyrui laišką. Mane metė vaikinas ir aš buvau labai nusiminusi, visą laiką verkiau… Jūsų vyras bandė mane paguosti…
– Matau, tai bent paguodė! O iš manęs ko jums reikia? – grubiai paklausė Alina.
– Suprantate, aš neturiu savo būsto, todėl mums su Majuku nėra kur dėtis. Prašau, pasiimkite jį. Jis juk Ugniaus sūnus,- meldė mergina.
– Žinai ką, brangute, pasigimdėt, tai ir užsiimkite vaiku patys! Man absoliučiai nusispjaut, kaip jūs suksitės!
Alina apdovanojo Žaną abejingu žvilgsniu ir nuėjo. Namie negalėjo rasti sau vietos. Kai Ugnius grįžo iš darbo, ji tiesiai paklausė vyro, ar tiesa, kad jis turėjo santykių su Žana.
Ugnius neneigė, pasakė, kad viskas įvyko atsitiktinai, kad šimtąkart dėl to pasigailėjo ir prašė jam atleisti.
Po kelių minučių suskambo durų skambutis. Ugnius nuėjo atidaryti ir grįžo su mažyliu rankose. Tuo pačiu.
Ryšulėlyje buvo raštelis: „Jo vardas Majukas. Prašau, pasirūpinkite juo.“
Vyriškis nežinojo, ką daryti, o Alina po minutės suėmė save į rankas, paėmė mažylį iš Ugniaus, o vyrą išsiuntė į vaistinę buteliukų, sauskelnių ir visko, kas būtina mažyliui.
Taip Majukas liko gyventi Alinos ir Ugniaus šeimoje. Tačiau vyro tėvai kategoriškai atsisakė priimti anūką nuo kažkokios paleistuvės, turėjusios santykių su jų sūnumi. Paskui paprotino Ugnių atlikti tėvystės testą.
Kai paaiškėjo, kad Majukas nėra jo sūnus, Ugnius ėmė įkalbinėti Aliną atiduoti vaiką į kūdikių namus. Tačiau žmona pasakė, kad augins Majų su vyru ar be jo. Savo vaikų pora neturėjo, kažkodėl dievas nedavė. Štai Alina ir nusprendė, kad Majuką jiems atsiuntė pats dangus.
Ugnius nepritarė žmonos nuomonei, todėl paliko šeimą ir padavė skyryboms. Alina su mažyliu tvarkėsi viena, dienos metu padėjo auklė , kai Alina būdavo darbe. O kartą Majukui pakilo aukšta temperatūra ir jie pateko į ligoninę. Gydytojai diagnozavo pneumoniją. Tačiau greitai situacija pasitaisė.
Alina su Majuku vis dar buvo ligoninėje, kai kartą gydytojas Naglis, kuris rodė dėmesio ženklus jaunai moteriai, pasakė, kad ja domėjosi kažkokia Žaneta. Alina paprašė Naglio sekantį kartą, kai mergina vėl pasirodys, atvesti Žanetą į jų palatą.
Kai Žana atėjo, jos ilgai kalbėjosi su Alina. Žana papasakojo, kad tik neseniai suprato, kad pagimdė sūnų nuo kito vaikino, kuris ją metė.
Po to ji ir atsidūrė Ugniaus, kuriam ji papasakojo apie savo tragediją, kuris tada ją guodė, glėbyje. Jos nuostabai, Alina supratingai atsižvelgė į merginos istoriją, kadangi pati jaunystėje išgyveno panašų dalyką.
Tik skirtingai nuo Žanos, pasidarė abortą. Galbūt dėl to jiems su Ugniumi ir nepavyko susilaukti vaikų.
Alina pasiūlė Žanai persikelti pas juos. Žinoma, mergina beprotiškai apsidžiaugė.
Žana įstojo į universitetą, netrukus sutiko gerą vaikiną, jie susituokė ir su Majuku persikėlė pas jį. Alina su daktaru Nagliu gyvena gerai ir netrukus laukia šeimos pagausėjimo.
Ugnius buvo vedęs antrą kartą, tačiau šeimyninis gyvenimas nenusisekė. Norėjo grįžti pas Aliną, bet, kaip sakoma, „gera vieta ilgai laisva nebūna“.
Gėrio visiems.
