Kartą fermeris pastebėjo, kad daržinės šiene pametė savo laikrodį. Nepaisant to, kad jis pats nebuvo didelė vertybė ir jo kaina buvo maža, laikrodis buvo brangus fermeriui kaip dovana nuo mylimo žmogaus.
Po ilgų bevaisių paieškų skersai ir išilgai daržinės jis pasidavė. Jėgų nebebuvo. Pamatęs netoliese žaidžiančius berniukus, nusprendė kreiptis į juos pagalbos ir pažadėjo apdovanojimą tam, kuris šiene ras jo laikrodį.
Tai išgirdę, berniūkščiai būriu nulėkė į daržinę, išlandžiojo visur nuo viršaus iki apačios, tačiau laikrodžio taip ir nerado. Ir tuo metu, kai fermeris jau susiruošė stabdyti visus bandymus rasti laikrodį, prie jo priėjo mažas berniukas ir paprašė duoti jam dar šansą.
Fermeris, pažiūrėjęs į jį, pagalvojo, o kodėl ne, tuo labiau, vaikas atrodė pakankamai nuoširdžiai. Todėl fermeris nusiuntė berniuką į daržinę.
Koks buvo jo nustebimas, kai po kurio laiko berniukas išėjo iš daržinės su laikrodžiu rankoje. Fermeris, apimtas džiaugsmo, smalsiai paklausė, kaip jam pavyko padaryti tai, kas nepasisekė kitiems berniūkščiams.
Berniukas atsakė: „Aš nieko nedariau. Paprasčiausiai sėdėjau ant grindų ir klausiausi.
Tyloje išgirdau jų tiksėjimą, nuėjau ta kryptimi ir radau.“
Moralas: ramus, taikus protas gali mąstyti geriau, nei įsiaudrinęs ir susijaudinęs. Duokite savo protui kelias minutes tylos per dieną. O siela pati visada žino, ką jai daryti, kad pasveiktų.
