Prieš penkerius metus mirus mano vyrui, staiga susidūriau su mūsų finansine realybe. Likau viena su dviem dukromis – vyresnei buvo 23, jaunesnei 21 metai – ir teko vienai pasirūpinti mūsų šeima.
Norėdama sudurti galą su galu, priėmiau sunkų sprendimą išvykti į Angliją uždarbiauti. Mano tikslas buvo aiškus: padėti dukroms atsistoti ant kojų ir galbūt ateityje nupirkti kiekvienai būstą.
Prieš išvykdama dukros pasiūlė perrašyti mūsų butą jų vardu. Jos įtikino mane, kad tai reikalinga tik tam, kad būtų lengviau tvarkyti komunalinių paslaugų apmokėjimą ir dokumentaciją. Pasitikėjau savo vaikais ir pasirašiau dokumentus, nė neįtardama, ką jos planavo.
Po šešių mėnesių, grįžusi namo, sužinojau šokiruojančią tiesą: dukros pardavė mūsų butą man nieko nesakydamos. Vyresnioji dukra jau gyveno savo vyro namuose, kuriuose buvo investuotos mano uždirbtos lėšos remontui, o jaunesnioji nuomojosi butą, nes nesugebėjo gauti kredito savo būstui.
Jaučiausi apgauta ir nusivylusi. Vietoj to, kad galvotų apie mūsų bendrą ateitį, jos pasidalijo pinigus ir investavo į svetimą turtą. Bandžiau joms paaiškinti, kad tai rizikingas sprendimas – investuoti į vyro namus, kuris bet kada gali jas išvaryti, tačiau mano žodžiai, atrodė, neturėjo jokios reikšmės.
Jos tik juokavo ir tikino, kad viskas bus gerai.
Susikaupusi sugrįžau į savo gimtąjį miestą ir nusipirkau mažą studijos tipo butą. Palikau Angliją už nugaros ir radau darbą vietoje. Po kelių mėnesių dukros vėl stovėjo mano durų slenksčiu: vyresniąją išvarė vyras, kai pasibaigė pinigai, o jaunesnioji negalėjo sumokėti už nuomą.
Jos maldavo, kad priimčiau jas pas save, bet aš tvirtai atsakiau „ne“. Paaiškinau, kad jos jau suaugusios ir turi išmokti susidoroti su savo veiksmų pasekmėmis.
Tai nebuvo lengva, bet norėjau, kad jos suprastų atsakomybės kainą ir išmoktų vertinti tai, ką turi. Aš gi nusipelniau ramiai gyventi, nespręsdama kitų problemų.
