Su dideliu džiaugsmu mūsų šeima sutiko sūnaus gimimą ir mes laimingai mėgavomės tėvystės momentais.
Tačiau viena močiučių visada svajojo apie anūkę. Tada nesuteikėme jos žodžiams ypatingos reikšmės, manydami, kad čia tik atsitiktiniai norai.
Tačiau gyvenimas paruošė mums netikėtą posūkį ir mes susidūrėme su sunkumais, norėdami susilaukti daugiau vaikų.
Nepaisant to, mūsų sūnus augo geru, sąžiningu ir protingu jaunuoliu. Tačiau močiutė nenustojo kalbėjusi, kad dukra liks su ja, o sūnus galimai išeis su naująja šeima.
Šie žodžiai žeidė mane, nes aš tikėjau, kad mūsų meilė bei rūpestis turi įtakos mūsų vaiko ateičiai.
Visada tikėjausi, kad sūnus niekada nepamirš mūsų, kai užaugs. Laikas ėjo ir aš netekau vyro, o sūnus vedė.
Šeimos pasitarime buvo priimtas sprendimas, kad jauna šeima turi gyventi atskirai.
Neprieštaravau, tačiau negalėjau įsivaizduoti, kad susitikimai taps tokie reti. Jo žmona, anksčiau tokia gera ir švelni, praėjus pusmečiui su manimi ėmė elgtis priešiškai.
Tai turėjo įtakos ir sūnaus požiūriui į mane. Dabar jis atvažiuoja retai ir mūsų pokalbiai tapo trumpi bei įtempti.
Man apmaudu, kad visada stengiausi būti gera motina ir pašvenčiau savo gyvenimą sūnui, tačiau atrodo, kad tarpusavio supratimas ir artumas dingo.
Pirmenybę jis teikia bendravimui su uošve ir daug laiko leidžia su jos šeima. Jie dalyvauja įvairiuose renginiuose ir dažnai nakvoja vieni pas kitus.
Nesuprantu, kaip taip išėjo, kad mano artimiausias žmogus pasidarė man toks svetimas? Galbūt kažkur suklydau?
Tačiau dabar pats laikas pabandyti suprasti ir atstatyti ryšį su sūnumi, kad kartu nugalėtume gyvenimo išbandymus.
