Vienintelis Julijos Špokienės sūnus nesėkmingai vedė. Pirmąkart tai buvo prieš 4 metus. Jau tuomet matėsi, kad iš marčios nebus nieko gero. Tačiau moteris sūnui nieko nesakė. Ji suprato, kad jis įsimylėjęs ir nėra prasmės jam kažką aiškinti.
Viena, ką ji galėjo padaryti, kad truputį apsaugotų savo sūnų, tai dovanoti butą, atitekusį jai iš motinos, sūnui iki vestuvių.
Na ir įsakė, kad nė nesvarstytų apie būsto pardavimą. Taip, butas nedidelis, vos 1 kambarys, tačiau jiedviem kol kas užteks. Taupys didesniam, o paskui šį nuomos ir mokės paskolą.
Viktorijos tėvai gyvena ties miesto riba, vietovė priklauso sostinei. Todėl deklaruoti nėra būtinybės. Vaikų irgi nėra ko anksti gimdyti. Reikia susigyventi, nugludinti charakterius. Tačiau vaikai nusprendė savaip.
Vaiką pasidarė praėjus metams po vestuvių. Nėštumo metu jaunųjų gyvenimas kažkaip pasikeitė. Vika pastoviai buvo nepatenkinta, kad su vaiku teks gyventi 1 kambario bute. Dažnai apie tai prabildavo prie anytos.
Moteris atkirsdavo, kad nereikėjo skubėti su nėštumu. Būtų pasitaupę ir įsigiję didesnius apartamentus. Tačiau moteris sakė, kad ne ji viena dalyvavo pastojimo procese. Kodėl kalta ji. Anyta tvirtino, kad nieko nekaltina. Tiesiog konstatuoja faktą. Jei taip nutiko, teks auginti 1 kambaryje.
Po to marti apsipildavo ašaromis ir skųsdavosi vyrui, kad mama jos nevertina. Ji juk nešioja anūką, o jai prikiša butą, lyg būtų gatvės mergšė. O vyras ir tyli, nieko negali pasakyti apgindamas.
Prisižiūrėjusi šitų cirkų, Julija nusprendė bendrauti minimaliai. Susitikdavo tik per šventes, na ir išrašius iš gimdymo namų. Atsiradus mažyliui situacija dar pablogėjo.
Marti ėmė kaltinti visus, kad ji pagimdė, o jai nelieka net metro, neteisinga. Žinoma, dar buvo kaltinimų, kad vyras mažai uždirba, didesniam butui ilgai taupys. Jei neklausytų mamos, seniai būtų gyvenę geriau.
Kai sūnui sukako metai, moteris susirinko daiktus, sviedė raktus vyrui į veidą ir išėjo pas tėvus. Skyrybos truko beveik metus. Teisėjai vis tikėjosi, kad jie susitaikys. Juk vaikas labai mažas. Bet Vika kaskart teisme rengė koncertus.
Suprantama, su tėvais gyveno ir jaunesnis brolis, taigi, linksma nebuvo. Niekas neskubėjo pildyti jos kaprizų bei prižiūrėti anūko. Užleisti jai buto irgi neskubėjo.
Po kurio laiko, kai Julija Špokienė užsuko pas sūnų į svečius, suprato, kad buvusi marti vėl apsigyveno pas jos atžalą. Viskas buvo aišku iškart.
Moteris suprato, kad jis suaugęs, savarankiškas žmogus, pats gali nuspręsti. Tik paprašė, kad antrą kartą nebėgtų į santuokų rūmus. Tačiau sūnus aprėkė, pareiškė, kad čia jo reikalas.
Netrukus vėl įvyko vestuvės. Paskui butas buvo parduotas ir paimta paskola 2 kambarių butui. Marti spindėjo iš laimės.
Iškart pavirto mylinčia, rūpestinga žmona ir pagarbia marčia. Nuolat tarėsi su anyta dėl naujo buto apstatymo. Tačiau moteris suprato, kad visa tai – žaidimas. Kai tik baigėsi vaiko priežiūros atostogos, Vika iškart padavė skyryboms.
Dabar nori dalintis turtą. Vyras pergyvena, kol kas paliko būstą žmonai ir sūnui, o pats nuomojasi. Julija Špokienė nesiruošia visko taip palikti. Pasamdė specialistus, kad laimėtų teismą.
