Vyras Kalėdoms padovanojo telefoną, kurio seniai norėjau. Buvo netikėta ir labai malonu, senasis mano telefonas dar normalus, jam kiek daugiau nei metai, aš ir nemaniau artimiausioje ateityje jo atnaujinti. O čia toks siurprizas…
Gyvename savo bute, atskirai nuo tėvų, turime penkerių sūnų, kuris visą laiką serga. Ir gerai, kad yra mano mama, kuri visada padeda.
Mamai 56 metai, ji dar ne pensijoje, tačiau 3 metus jau nedirba oficialiai, taip gavosi. Iš darbo atleido ir daugiau niekur nepriima. Todėl mama gyvena iš santaupų, kartais padirba neoficialiai ir mes su vyru truputį padedame. Mokame mamos buto komunalinius, perkame maisto, vaistų. Vyrui visa tai nelabai patinka, nors mamai padedu iš savo pajamų.
Vyras mano, kad 56 metai – tai vos ne jaunystė, jo tėvai netgi vyresni, tačiau pilnai savarankiški žmonės, dirba, užsidirba, keliauja.
O mano mamos jis nesupranta, galvoja, kad ji blogai gyvena dėl tingumo. Neva, nereikia savęs gailėti, gulėti namie ir aikčioti, reikia eiti kur priima, dirbti ir užsidirbti. Iš pradžių sunku, paskui įsivažiuosi, o senute virsti nėra reikalo.
Vyras išvis nekokios nuomonės apie uošvę: šeimos neišsaugojo ir paskui nesukūrė, mane augino viena, karjeros nepadarė, pinigų neuždirbo, nieko nenupirko.
Gyvena bute, kurį jai dar tėvai paliko, jei nebūtų palikę, būtų dabar benamė. Ginu mamą kaip galiu: uždirbti butui su vaiku ant rankų ne taip jau lengva.
O tai, kad mama neparsivedė jokio diedo į namus pas mažametę dukrą – tik pliusas, juk nežinia, koks tai būtų žmogus. Svetimus vaikus vyrai nelabai myli. Ir mano gyvenimas su patėviu galbūt nebūtų buvęs paprastas ir lengvas.
Ir nėra ko lyginti mamos su svotais – jų situacija buvo visai kitokia ir startuojant, ir vėliau, jie žengė per gyvenimą dviese, dviese ir sūnų augino, tai žymiai lengviau…
Tačiau nepaisant ginčų, kiekvienas lieka prie savo nuomonės. Mama toliau padeda mums su vaiku, be didelio reikalo žentui į akis nelenda. O aš vis taip pat padedu mamai, kuo galiu.
Per Kalėdas pasveikinau mamą nuo mūsų šeimos, padovanojau nedidelę dovaną – nupirkau veliūrinį kostiumą. Ir atidaviau savo seną telefoną, irgi kaip dovaną. Na, dabar turiu naują, vyras padovanojo. O senas – jis išvis labai geros būklės, veikia puikiai. Ir mama norėjo telefono…
Problema tame, kad vyras sužinojo apie dovaną ir pasiuto. Net iki to, kad reikalauja jį paimti iš mamos ir sugrąžinti namo – neva, tegu telefonas guli namie ir taškas!
Pareiškė, kad tokius dalykus šiaip jau reikia derinti, tokiais tempais aš greitai baldus iš namų savo motinai imsiu nešti. Ir išvis, ne per gerai jai? Sveika jauna boba sėdi namie ir nedirba, o jai telefonus dovanoja.
Nori išmaniojo – tegu eina ir užsidirba pati. Prieštaravimų klausytis vyras nenori ir aš tiesiog šoke – na kaip aš dabar paimsiu iš mamos dovaną?
Mama apsidžiaugė įrenginiu lyg vaikas. Ir išvis taip nedaroma, pirma imk, paskui atiduok.
Vyras su manimi nesikalba. Ir kaip elgtis tokioje situacijoje?
