Einu ryte namo. Laiptinėje skelbimas: „Brangūs kaimynai! Šįryt apie 9:20 prie įėjimo durų buvo pamesti 10 eurų. Jei kas radote, atneškite, prašau, į 76 butą Antaninai Petrauskienei.“
Aš imu 10 eurų, užlipu, skambinu. Atidaro močiutė su prijuoste. Tik pamatė mane, tiesiantį pinigus, iškart puolė apkabinti, dėkoti ir lieti džiaugsmo ašaras.
Ir papasakojo: „Išėjau miltų, grįžusi prie laiptinės ėmiau raktus – turbūt ir pamečiau pinigus“. BET! Griežtai atsisakė imti pinigus! Pasirodo, per porą valandų aš jau šeštas (!!!) „radau“ senutės pinigus! Žmonės, aš myliu jus už tai, kad jūs tokie!!!
***
Dirbu greitojo maitinimo kavinėje. Šįryt vyriškis priėjo prie kasos ir pasakė: „Už manęs stovi mergina, aš jos nepažįstu. Bet aš norėčiau sumokėti už jos kavą. Perduokite jai „geros dienos“. Ta mergina iš pradžių labai nustebo…o paskui padarė tą patį sekančiam eilėje už jos stovinčiam žmogui. Ir taip 5 iš eilės!
***
Aš sunkiai sirgau angina. Namie buvau viena, negalėjau net pasikelti iš lovos ir verkiau iš bejėgiškumo. Mano šuo tupėjo šalia lovos ir su nerimu žiūrėjo į mane. Paskui nuėjo ir grįžo su didžiuliu smirdinčiu apmusijusiu kaulu: matomai, jis buvo užslėptas juodai dienai. Kiara padėjo kaulą ant pagalvės ir pastūmė nosimi link mano veido – „Pagraužk!“
***
Radau šiandien velionio vyro mobilųjį. Įkroviau. Pasirodė, ten yra naujų pranešimų. Dukra siunčia ir siunčia jam žinutes: pasakoja visas svarbias naujienas ir išvis kaip pas mus reikalai…
***
Kartą pamačiau gatvėje močiutę, kuri pardavinėjo vieną vienintelę kambarinę gėlę žibutę. Pasidarė jos gaila, sumokėjau 10 kartų daugiau, nei ji prašė. Ji su ašaromis: „bėgsiu į parduotuvę, nupirksiu diedukui dešros“. Parsinešiau gėlę namo, o kitą rytą ji pražydo.
***
Senai nebuvo tokios audros, kaip šiandien. Darbe pasakė, kad kažkas trainiojasi aplink mano mašiną. Aš išlėkiau į gatvę. Viskas buvo kaip buvę, išskyrus stogo liuką: kažkas jį uždarė sandariau, kad mašina nenukentėtų per darganą.
***
Parduotuvėje prie manęs priėjo maža mergaitė ir paprašė: „Paimk mane ant rankų“. Aš taip ir padariau, pamaniusi, kad ji pasimetė. Mažylė tiesiog apkabino mane, o paskui nušoko. Aš įsispoksojau į ją, o ji paaiškino:
– Norėjau, kad tu nusišypsotum.
Aš net pritūpiau iš juoko.
Darykime vienas kitam malonias smulkmenas. Nuo to ne tik mūsų širdys, bet ir visas pasaulis taps šviesesnis ir geresnis.
