Tokiu momentu akys atsiveria…
Laimė tiesiog gyventi.
Man pasisekė: aš nugalėjau sunkų vėžį ir kažkuriuo momentu, kai liga atsitraukė, aš supratau, kokia laimė paprasčiausiai gyventi. Tokiu momentu akys atsiveria ir tu supranti, kad žiūrėti į medį – didelis džiaugsmas, kad bėgantys pro šalį vaikai, kurie dar ir pešasi – tai irgi didelis džiaugsmas.
Mano optika pasikeitė. Aš gyvenu ne įtemptoje atsakymo paieškų būsenoje, o džiaugsmo nuo besisukančio aplink mane gyvenimo būsenoje. Ir aš suprantu – absoliučiai, iki gelmių – kad yra klausimų, į kuriuos atsakyti neįmanoma. Pavyzdžiui, į klausimą apie gyvenimo prasmę.
Jaunystėje tu dar bandai rasti kažkokį teigiamą atsakymą, tačiau su metais supranti, kad žmogus mirtingas, o gyvenimas begalinis, ir pasaulis begalinis, ir kad mūsų klausimai iš tiesų neturi reikšmės, tačiau didelę reikšmę turi pats jų uždavinėjimas.
Kai mes užduodame klausimus ir tikimės, kad gausime atsakymus, tai labai gerai. Paskui laikas praeina ir tu supranti, kad ne, netinka – tu išaugai iš to atsakymo, kurį vakar atsakei sau ir gyvenimą matai jau kažkaip kitaip.
Aš supratau, kad man nepavyks pastatyti visos pasaulėžiūros. Man taip norėjosi, kad statinys būtų gražus, kad sutaptų visi mazgai, kad ateitų atsakymai į visus klausimus. Aš supratau, kad visos mano koncepcijos griuvo, ir aš iki kelių griuvėsiuose.
Ir čia man pasidarė gera, todėl kad atėjo jausmas: tu neprivalai atsakyti į visus klausimus, o turi paprasčiausiai gyventi ir džiaugtis gyvenimu.
Todėl aš jums linkiu paprasčiausiai džiaugtis gyvenimu, todėl kad jis suteikia siaubingai daug progų pasidžiaugti. Ir mūsų uždavinys iš tiesų taip save pastatyti šiame gyvenime, prikvėpuoti aplink save tokią asmeninę erdvę, kurioje tau gera ir kurioje gera žmonėms aplink tave.
