Mūsų gyvenime nėra geresnės vietos svajonėms ir poilsiui, nei močiučių ir senelių glėbys. Tai galima palyginti su vitaminais. Senosios kartos, nepaisant jų žilų plaukų, širdyje gyvena toks pat vaikais, kaip ir jų anūkuose.
Kaip sakoma, kai pas jus atsiranda pirmieji anūkai, jūs imate suprasti, kas yra tikroji meilė. Ir tuo momentu formuojasi tokie gilūs ryšiai, kad jūs permąstote visą savo gyvenimo prasmę. Tai neliečiamas kartų ryšys, kuriam nėra lygių. Jausmas, kad jūs tapote močiute ar seneliu – tai turbūt maloniausia emocija iš visų.
Kai tik šeimoje atsiranda anūkai, santykiai tarp tėvų ir vaikų keičiasi: pačioje pradžioje sparnus jums teikė motinystė ar tėvystė, tačiau su amžiumi, sulig naujos kartos atsiradimu jūs tampate kažkuo daugiau, nei šiaip tėvu ar motina. Tai naujas gyvenimiško ciklo etapas, kuris dovanoja naują patirtį, kai riba tarp amžių išsitrina, sutvirtindama šeimos ryšius.
Dviejų tolimų kartų sąjunga kartais būna intensyvesnė ir ypatingesnė, nei analogiškas ryšys tarp tėvo ir vaiko. Naujas vaidmuo įsivaizduojamas lengvesnis, kadangi ant jūsų pečių sukaupta didžiulė patirtis, o bendravimas pereina į naują lygmenį.
Anūkų atsiradimas ir naujų ryšių formavimas
Pas kiekvieną senelį, močiutę, tėvą ir vaiką formuojasi ypatinga istorija, bendru siūlu surišta su kitomis kartomis. Kiekvienas šeimos narys užima savo vietą šiame asmeniniame pasaulyje. Mūsų dienomis mes visi žinome, kad močiutės ir seneliai atlieka didžiulį vaidmenį anūkų auklėjime. Tačiau kai kurie žmonės klausia: o ar jie turi dalyvauti šiame procese?
Kiekvienas mūsų turi tam tikrą atsakomybę formuojant būsimas kartas. Iš pradžių mes auklėjame savo vaikus, o paskui darome įtaką anūkams. Visa tai atlieka tokį pat svarbų vaidmenį, kaip ir ugdymas mokykloje ar informacinė erdvė aplink. Tačiau močiutės ir seneliai jau atliko svarbiausią savo vaidmenį – jie išauklėjo savo vaikus. Atsiradus anūkams, ši pareiga gula ne tik ant jų pečių. Tai kažkas lengviau ir laisviau, labiau nukreipta į emocinio balanso palaikymą šeimoje ir naujos kartos apgaubimą rūpesčiu.
Mūsų gyvenime nėra geresnės vietos svajonėms ir poilsiui, nei močiučių ir senelių glėbys. Tai galima palyginti su vitaminais. Senosios kartos, nepaisant jų žilų plaukų, širdyje gyvena toks pat vaikas, kaip ir jų anūkų.
Močiučių ir senelių vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje
Mūsų laikais močiutės ir seneliai laikomi svarbiomis visuomenės figūromis. Vidutinė gyvenimo trukmė pailgėjo, o daugumoje šeimų po vienų namų stogu gyvena bei dirba ir tėvai, ir motinos, ir vyresnė karta.
Vis dažniau rūpinimasis vaikais gula būtent ant močiučių ir senelių. Įvairūs tyrimai įrodo, kad vaikų psichologinė gerovė tampa stipresnė, jei jų močiutės ir seneliai dalyvauja jų gyvenime.
Močiutės ir seneliai atlieka dar svarbesnį vaidmenį šeimose, kurių santuoka iširo ar tėvai liko be darbo. Emocinis ir ekonominis palaikymas, kurį jie suteikia savo vaikams, teigiamai atsispindi anūkuose.
Anūkų svarba močiučių ir senelių gyvenime
Anūkai daro didelę įtaką savo seneliams ir močiutėms, padėdami jiems pasiekti naują tęstinumo ir pranašumo pojūčio lygį. Vyresnioji karta ima suprasi, kad jų gyvenimas įgauna naują prasmę.
Tam tikro amžiaus slenksčio pasiekimas neturi būti lydimas materialinių rezultatų, kuriuos žmogus pasiekė savo gyvenimo eigoje, suvedimu. Senėjimo procesas numato sveiką suvokimą to, kad svarbiausia – tai ryšiai, kuriuos mes formuojame, mokėjimas juos vertinti, o taip pat nauja emocinė patirtis, kuri pasireikš tik vieną kartą.
Svarbiausias palikimas – tai dėkingumas
Mokyti vaikus dėkingumo už viską, ką jie turi – tai svarbiausias ir geriausias palikimas, kurį seneliai ir močiutės gali palikti. Įdomu, tačiau žmonės įprato smerkti vyresniąją kartą dėl to, kad jie dovanoja anūkams pernelyg daug dovanų. Ar net pačią paprasčiausią dieną bando slapčia perduoti jiems pinigų ar kokių nors saldumynų.
Seneliai išmintingi ir jie žino, kad geriausias palikimas, kurį jie gali perduoti naujajai kartai – tai malonios emocijos, lydimos dėkingumo šilumos.
Dėkingumo parodymas – tai puikus būdas išmokyti žmones vertinti tai, ką jie turi. Tai ypač svarbu vaikams, kad jie galėtų branginti tam tikrus dalykus ir su pagarba žvelgti į pasaulį.
Dėkingumas taipogi leidžia žmonėms sulėtinti ir be to beprotišką gyvenimo tempą. Jis atveria suvokimą, kad viskas turi savo pasekmes, visur egzistuoja savas dėsningumas, savas ritmas ir principai. Ir kad toli gražu ne visada tuoj pat gausi ko trokšti.
Dar vienas svarbus dėkingumo aspektas – tai mokėjimas vertinti tai, kas iš tiesų svarbu gyvenime. Jei jaunoji karta supras tai jau dabar, tai ji taps tokia pat išmintinga ir brandžia, kaip jų seneliai bei močiutės.
Mano senelis išmintingas lyg senas vilkas. Jo raukšlės gali papasakoti tūkstančius istorijų, tačiau jo akys panašios į vaiko. Vaiko, kuris niekada nepasiduoda ir kuriam patinka būti geriausiu mano draugu.
