Mamos posakis ir pagrindinis jos devizas nuo pensijos pradžios. Jos kojos vaikšto blogiau, bet tik ten,kur ji nori. Išmoko niekur nebuvoti iš mandagumo ar todėl, kad pakvietė, o jai neįdomu. Bet nesiteisina.
Ramiai sako NE ir atsiverčia eilinę knygą. Toliau mėgsta šokiruojančiai brangius kvepalus ir naujas sukneles. Kartais niurzga. Tyčia. Tai ji irgi sau leidžia, anksčiau imituodavo, kaip ir beveik mes visi, pagirtiną amžino žvalumo talentą.
„Senelis atėjo“,- sako ji, visgi perduodama dalį atsakomybės sunkiam savo senelio, kurį aš pažįstu tik iš močiutės pasakojimų, charakterį.
Kaip bebūtų keista, tačiau tai ją gerai veikia – sąžiningai pripažinti emocinį nuosmukį, pergyventi jį, nevalant dulkių, neruošiant karštų patiekalų ir visiškai atjungiant telefoną.
O paskui – atgimti naujam pailsėjusių emocijų šokiui.
70-ies metų ji yra psichologiškai sveikesnė, nei 50-ies. Ji laisva nuo bet kokių prietarų, nuo bet kokių visuomenės šablonų, nuo bet kokių liežuvių už nugaros. Nusispjaut.
Dievina savo vienatvę tiek, kad ne tik ja nesiskundžia, bet ir retai leidžia save įkalbėti net kelionei. Kalbėtis su ja – malonumas. Aštri, ironiška, visada į temą.
Man patinka. Aš tiksliai žinau, žiūrėdama į ją, kad svarbu savyje jau dabar išsiauklėti, kad paskui nepulti isteriškai tampyti sau veido, trokštant sustabdyti jaunystę. Nemokėjimą būti su savimi. Kai tu moki būti su savimi, su tavimi nori būti visi. Ir atvirkščiai.
Gyvenkite tik ant savo bangos, mano draugai, ir neklausykite tų, kurie ateina paskaityti jums lekcijų apie tai, kaip patekti ant svetimos…
Banga – tik jūsų!
