Tačiau neseniai mano vyras Igoris pranoko save. Rudenį mūsų dukra pirmą kartą nuėjo į pirmą klasę. Ji, žinoma, truputį kaprizinga, kaip ir dauguma vaikų tokiame amžiuje, bet apskritai gera ir rūpestinga mergaitė.
Šiais metais šaltis prasidėjo jau lapkritį. Pastebėjau, kad dukros žieminė striukė pasidarė per maža. Ne pasakyti, kad labai kritiškai, bet rankovės trumpokos, o užtrauktukas pilvo srityje vos užsisega. Visa tai niekis, bet vaikai juk mėgsta būti sniege ir žaisti. Taip ji gali susirgti.
– Reikia Sofijai naujos striukės, – pasakiau vyrui vakare, kai dukra jau miegojo. – Savaitgalį važiuosime į parduotuvę.
Vyras suriko kažką panašaus į „mh“, nors, atrodė, kad tuo metu televizorius jį domino labiau nei aš. Nusprendžiau jam vėliau dar kartą priminti.
Po kelių dienų, vyras grįžo namo geros nuotaikos. Šypsosi, visas spindi.
– Kas atsitiko? – paklausiau.
– Atlyginimą gavau! – išdidžiai pareiškė jis.
Na, pagalvoju, puiku. Dabar tikrai nupirksime striukę, dar ir žieminius batus dukrai paimsime. Galbūt ir man kas nors atsiras. Džiaugiuosi, jau mintyse skaičiuoju, kam kiek.
Bet džiaugsmas truko neilgai. Kitą dieną, per savo išeiginę, Igoris ryte staiga dingo.
– Kur esi? – paskambinau.
– Mieste, – atsakė vyras ir padėjo ragelį.
„Keista… Gal jo skubiai į darbą pakvietė“, – pagalvojau.
Vakare vyras grįžo su dviem didžiuliais maišais ir kažkokia ilga lazda po pažastimi.
– Kas čia per dalykas? – paklausiau, kol vyras krapštėsi prieškambaryje.
– Čia ne cirkas, o žiemos žvejyba, – nusišypsojo jis. – Dabar tau viską parodysiu, eik greičiau!
Paaiškėjo, kad vyras išleido atlyginimą įrangai. Grąžtas ledui, termosas, termo apatiniai, dėžės, meškerės ir dar milijonas smulkmenų, kurių pavadinimus net nepamenu.
– Tai viskas? – pagaliau paklausiau.
– Taip, man rodos, viskas, – nusišypsojo vyras. – Tik palapinę dar reiks nusipirkti, bet tai vėliau.
Tada mane prasiveržė emocijos.
– Palauk! Ar tu visus pinigus išleidai?! Viską?! =
– Na taip, – ramiai atsakė Igoris, lyg tai būtų įprasta. – O ką? Juk tai mano atlyginimas, galiu kartais save palepinti.
Tuo momentu aš supratau, kad vakaras greičiausiai nebus ramus.
– O dukrėlės paltas? Ar apie tai pagalvojai? Ar ji su sena iki pavasario vaikščios?! Jei Sofija viską iššals, kas su ja lakstys pas gydytojus? Ar tu?
Vyras pažvelgė į mane, suraukė kaktą ir akivaizdžiai ne iškart prisiminė, apie ką prieš kelias dienas jam kalbėjau.
– Na, kaip nors nusipirksime, – sumurmėjo jis. – Kodėl taip sureikšmini?
– Kaip nors? – pasišlykštėjau. – Kaip nors! Mes turime tokį šaltį, o tu man sakai “kaip nors”! O ką mes valgysime vėliau?
Tada, atvirai kalbant, prasidėjo skandalas.
Igoris bandė teisintis…
Po to galiausiai suprato, kad perlenkė lazdą, ir kažkaip nuliūdino. Tiesa, neatsiprašė ir nieko nesiūlė.
Pasakė tik tiek:
– Tu perdedi. Rasime pinigų striukei. Arba nusipirksime naudotą.
Tada tiesiog išėjau iš kambario, kad nesupykti dar labiau.
Galų gale, žinoma, nupirkome dukters striukę, bet teko sutaupyti Kalėdų biudžetą ir ekonomiškiau leisti pinigus maistui. Dovanos nesulaukiau, vyras gavo tik kojines, o dukrai sunkiai išrinkome pigesnę lėlę.
O savo žvejybai vyras iki šiol neišvažiavo.
Dabar, išgirdusi žodį „atlyginimas“, tikriausiai visada nervinsiuosi. Nes mūsų tėvas gali jį išleisti bet kur, išskyrus tikrai reikalingus dalykus.
