Aš atsisakiau savo tėvų dėl žmonos. Po 12 metų vis dažniau galvoju, ar nepadariau didžiausios savo gyvenimo klaidos
Man 52-eji. Su savo tėvais nekalbėjau jau dvylika metų. Jie gyvi, gyvena tame pačiame name, kuriame užaugau, tačiau nežinau net, kaip dabar atrodo jų kasdienybė. Nežinau, ar mama vis dar rytais geria kavą prie virtuvės lango, ar tėtis sekmadieniais vis dar važiuoja į savo kliniką, nors kažkada žadėjo išeiti į pensiją.
O juk vaikystėje buvome labai artima šeima.
Abu mano tėvai gydytojai. Jie daug dirbo, vėliau atidarė savo klinikas, todėl mums su broliu nieko netrūko. Tačiau labiausiai prisimenu ne pinigus. Prisimenu bendras vakarienes, vasaras prie ežero, Kalėdas, kai visi susirinkdavome prie vieno stalo. Brolis daugelį metų buvo artimiausias mano žmogus.
Viskas pradėjo keistis, kai universitete sutikau Verą.
Ji buvo visiška mano priešingybė.
Didžiąją vaikystės dalį praleido vaikų globos namuose. Vienuolikos ją įsivaikino šeima, tačiau įtėviai netrukus išsiskyrė. Vera liko su įmote, kuri vėliau pradėjo stipriai gerti.
Nepaisant visko, Vera nepasidavė. Dirbo dviejuose darbuose, pati mokėjo už studijas ir universitetą baigė su pagyrimu.
Būtent tai mane joje ir sužavėjo. Ji nenorėjo iš nieko nieko imti.
Tačiau tai, kas pradžioje atrodė kaip stiprybė, vėliau tapo mūsų didžiausia problema.
Kai supažindinau ją su savo šeima, jutau, kad tėvų namuose ji jaučiasi nejaukiai. Kartą susipykę išgirdome vienas iš kito per daug, ir Vera mano šeimą pavadino „turtingais snobais“.
Vėliau atsiprašė. Aš nusprendžiau pamiršti.
Prieš vestuves tėvai pasiūlė apmokėti šventę. Vera kategoriškai atsisakė.
„Nenoriu pradėti mūsų santuokos būdama kažkam skolinga. Susimokėsime patys.“
Aš žinojau, kiek jai tai reiškia.
Ir vis tiek padariau tai, ko neturėjau daryti.
Tėvai slapta davė man pinigų, o aš juos priėmiau. Verai pasakiau, kad viską apmokėjome iš savo santaupų.
Ji buvo tokia laiminga. Po vestuvių sakė:
„Matai? Mes galime patys.“
Aš tik linktelėjau.
Kai Vera pastojo, mano tėvai buvo be galo laimingi. Mama kartais atnešdavo mažų drabužėlių, kojinyčių ar žaisliuką. Vera padėkodavo, tačiau jiems išėjus vis kartodavo:
„Nenoriu, kad mūsų vaikas augtų iš tavo tėvų pinigų.“
Aš atsidūriau tarp dviejų pusių. Tėvams nedrįsau pasakyti, kad nieko nepirktų, todėl pradėjau meluoti ir jiems. Kai mama paklausdavo, ko dar reikia kūdikiui, atsakydavau, kad jau viską turime.
Didžiausias konfliktas kilo likus kelioms savaitėms iki gimdymo.
Tėvai atvažiavo pas mus su nauju vežimėliu. Brangiu. Tokiu, į kurį Vera prieš kelias savaites parduotuvėje ilgai žiūrėjo, bet pasakė, kad mums jo nereikia.
Pamačiusi vežimėlį ji net neapsidžiaugė.
„Aš sakiau, kad mums nereikia tokių dovanų.“
Mama bandė paaiškinti, kad tai dovana anūkei ir kad jie nieko už tai nesitiki.
Tačiau pokalbis greitai virto ginču. Buvo pasakyta daug skaudžių žodžių. Vera apkaltino mano tėvus, kad jie pinigais bando kontroliuoti mūsų gyvenimą. Mama pravirko. Tėtis liepė mums visiems nusiraminti.
Tą pačią naktį Verai prasidėjo priešlaikinis gimdymas.
Laimei, mūsų dukrai viskas buvo gerai.
Tačiau Vera buvo įsitikinusi, kad dėl patirto streso kalti mano tėvai.
Po kelių dienų ji pasakė tai, ko niekada nepamiršiu.
„Aš taip daugiau negaliu. Arba mes su dukra esame tavo šeima, arba jie.“
Man net šalta pasidarė.
Bandžiau aiškinti, kad galima tiesiog nustatyti ribas. Rečiau susitikti. Nepriimti pinigų. Neleisti tėvams kištis į mūsų sprendimus.
Vera nesutiko.
Ji norėjo, kad visiškai nutraukčiau ryšius su tėvais ir broliu.
Ir aš sutikau.
Tada sau kartojau, kad gelbstiu savo santuoką. Kad dukrai reikia abiejų tėvų. Kad mama ir tėtis kada nors supras.
Praėjo dvylika metų.
Persikėlėme į kitą miestą. Aš dirbu mokytoju, Vera taip pat dirba. Gyvename paprastai. Kartais mėnesio pabaigoje skaičiuojame, kiek liko iki atlyginimo. Bet ne pinigų man gaila.
Man gaila laiko.
Praleidau dvylika tėčio gimtadienių. Dvylika mamos Kalėdų. Nežinau, kada paskutinį kartą apkabinau savo brolį.
O mūsų dukra beveik nepažįsta savo senelių.
Pastaruoju metu vis dažniau galvoju apie skyrybas. Ne todėl, kad svajoju apie kitą moterį. Tiesiog manyje per daug nuoskaudos.
Kartais žiūriu į Verą ir prisimenu merginą, kuria kadaise taip žavėjausi. Jos užsispyrimas tada man atrodė stiprybė. Dabar kartais atrodo, kad visą gyvenimą ji bijojo nuo ko nors priklausyti taip stipriai, kad galiausiai atstūmė visus, kurie galėjo mums ką nors duoti.
Bet yra dar viena tiesa, kurios negaliu ignoruoti.
Vera manęs nevertė pasirašyti jokio dokumento. Ji pastatė mane prieš siaubingą pasirinkimą, tačiau pasirinkau aš pats.
Ir dar yra paslaptis, kurios ji iki šiol nežino.
Mūsų vestuves apmokėjo mano tėvai.
Dvylika metų pykau ant žmonos, kad ji privertė mane atsisakyti šeimos, nors mūsų santuokos pradžioje pats ją apgavau dėl dalyko, kuris jai buvo labai svarbus.
Prieš kelias dienas internete susiradau tėvų namą. Ilgai žiūrėjau į nuotrauką. Tas pats kiemas. Tas pats langas, prie kurio mama gerdavo rytinę kavą.
Iki jų man važiuoti mažiau nei dvi valandas.
Kartais įsivaizduoju, kaip sustoju prie vartų, prieinu prie durų ir paskambinu.
Tik nežinau, kas jas atidarytų.
Ir dar labiau bijau vieno klausimo.
Ar po dvylikos metų jie apskritai norėtų mane įsileisti?
Vera privertė mane rinktis. Bet pasirinkau aš pats. Kaip manote, ar dar įmanoma po tiek metų sugrįžti pas savo šeimą? Ir ar žmogus turi teisę kaltinti sutuoktinį dėl sprendimo, kurį galiausiai priėmė pats? Pasidalykite savo nuomone komentaruose.
