Savo dukrą galiu suprasti – ji penktus metus „sėdi dekrete“. Jai jau norisi kažkaip išsiveržti iš to rato, tačiau gimdyti vaikus su tokiu mažu amžiaus skirtumu buvo jų su vyru pasirinkimas.
Kai turiu galimybę, padedu, bet visgi tai mano anūkai, o ne vaikai, taigi, mano įsipareigojimai žymiai mažesni nei tėvų.
Be to, man labai nepatiko, kaip pasielgė dukra. Tai atrodė pernelyg grubiai ir įžūliai. Aš nepasiruošusi tokiam bendravimo tipui, kai mane pastato prieš faktą, užkraudami naujus įsipareigojimus.
Dar visai neseniai aš dirbau, nors pagal amžių jau galėjau išeiti į pensiją. Tačiau darbo mesti nesinorėjo, be to, reikėjo išmokėti kreditą, kurį ėmiau remontui.
Suma ten nemaža. Dalį pinigų atidaviau dukrai, dalį išleidau remontui. O mokėjau viską pati, nereikalavau iš jaunimo: jie ir taip turi kur išleisti pinigus.
Galiausiai išmokėjau kreditą, darbo irgi sumažėjo, mano paslaugos tapo ne taip labai reikalingos, todėl supratau, kad greitai gali paprašyti išeiti.
Nelaukiau kol atsikratys, pati nusprendžiau parašyti prašymą atleisti. O ir pavargau, ką čia slėpti. Su amžiumi vis sunkiau vaikščioti į darbą.
Paskutinė mano darbo diena buvo pirmadienis. Galutinai perdaviau darbus, grąžinau visas skolas, susirinkau daiktus, surengiau kolegoms nedideles vaišes, o jie įteikė man atminimo dovaną.
Vakare grįžau namo ir ėmiau neskubėdama planuoti sekančią savo dieną. Pirmąją dieną pensijoje. Ir pirmas punktas ten buvo išsimiegoti.
Tik tam nebuvo lemta išsipildyti, kadangi pusę aštuntos ryto į mano duris paskambino. Dukra džiugiai atvežė man anūkus, nors mes to nesitarėme.
Buvau dar ne visai pabudusi, todėl reagavau lėtai, o man įkišo du vaikus, po to dukra išrūko savo reikalais.
Apie tai, kad aš išėjau į pensiją, dukra žinojo: nedariau iš to kažkokios baisios paslapties. Bet mes nesitarėme, kad pačią pirmą pensijos dieną ant mano galvos užvers vaikus.
Dukra net nepasidomėjo, kokie mano planai. O gal mano rankose bilietas į lėktuvą? Ir ką man tokiu atveju daryti? O dukra ragelio nekelia, kažkuo užsiėmusi.
Ne taip aš planavau pradėti savo poilsį. Bet jei dukra vakar būtų paskambinusi, pasakiusi, kad jai kažkur skubiai reikia, todėl prašo pasėdėti su anūkais, aš būčiau sutikusi. Tačiau manęs niekas neklausė, užgriuvo su vaikais lyg sniegas ant galvos.
Dukrai prisiskambinau tik po pietų. Jos balsas buvo patenkintas, ko nebuvo galima pasakyti apie mane. Vyresniajam anūkui 5 metai, jaunesniam bus dveji: tai lyg lenktynės su kliūtimis.
Pasakiau dukrai, kad pasiimtų vaikus tuojau pat. Ji taip nusiminė. Pagal jos planus aš turėjau sėdėti su vaikais iki vakaro. Tačiau tai tik jos planai, apie kuriuos mane informuoti iš anksto pamiršo.
Sekančią dieną dukra pabandė pasielgti taip pat, tačiau aš neatidariau durų. Nes kas čia per įžūlumas! Galėjo bent padorumo dėlei pasidomėti mano planais.
O tai išgirdo, kad aš išėjau į pensiją, ir nusprendė, kad dabar jos gyvenimas nušvis naujomis spalvomis. Taip ir būtų, jei dukra nesielgtų taip įžūliai. Bet yra kaip yra.
Dukra dar dukart bandė be skambučių atvažiuoti ir palikti man anūkus, nors aš įspėjau, kad to daugiau nebus. O paskui dukra nusprendė sukelti man skandalą.
– Tu ištisomis dienomis būni namie, tau sunku prižiūrėti anūkus? Kaip taip išvis galima – laikyti vaikus ant slenksčio?! – piktinosi ji.
Jei dukra nebūtų manęs tampiusi, o davusi nors savaitėlę susivokti, kad viskas, aš dabar pensininkė ir man niekur nereikia, pati būčiau pasiūliusi jai pagalbą.
Tačiau ji pasirinko sėsti man ant sprando ir joti. Suprantu, ji pavargo, tačiau ir aš ne iš kurorto grįžau. Man paskutinės atostogos buvo beveik prieš 3 metus, o aš pagyvenęs žmogus, galiu pavargti.
Dukra manęs negirdi, pyksta, na ir tegu. Ji pati kalta dėl tokios situacijos. Jei ji taip pat be ceremonijų elgiasi ir su savo anyta, aš nesistebiu, kad jų santykiai įtempti.
