Jau tris naktis negaliu sudėti akių. Sąžinė man neduoda ramybės…
Visa tai dėl to, kad dabar esu aštuntame nėštumo mėnesyje. Po santuokos persikrausčiau pas vyrą į kitą miestą, palikdama tėvų namus už šimtų kilometrų. Tėvai gyvena toli, todėl ne dažnai pas juos važiuojame, ir jie ne dažnai mus lanko.
Vieno iš tokių apsilankymų metu sėdėjome su mama mano virtuvėje ir kalbėjomės moteriškai. Ji pasakojo, kaip jai buvo sunku vienai, kai mane pagimdė. Jei ne jos mama, mano močiutė. Būtent dėl močiutės pagalbos mamai su manimi buvo daug lengviau.
Ji taip mane įkvėpė, kad netikėtai pati pasiūliau jai persikelti pas mus kuriam laikui, kai pagimdysiu. Mama apsidžiaugė tokiu pasiūlymu ir pasakė, kad jie su tėčiu pasirengę pagyventi pas mus metams, o savo butą galima būtų išnuomoti, kad padėtų mums pinigais.
Atvirai kalbant, mama mane užklupo netikėtai. Žinoma, aš labai myliu savo tėtį. Bet mano pasiūlymas buvo skirtas tik mamai ir ne metams, o tik pradžiai, kol išmoksiu tinkamai prižiūrėti vaiką.
Kai tėtis būna pas mus, nuolat bėga į balkoną parūkyti. Na, dar kai esame vieni, bet kai atsiras kūdikis, nenoriu, kad namuose nuolat jaustųsi tabako kvapas. Be to, jei tėtis dažnai atidarinės ir uždarinės balkoną žiemą, įleis šalto oro.
Dar tik to betrūko, kad vaikas peršaltų. Be to, tėčiui pas mus nuobodu, todėl jis arba sėdi prie televizoriaus, arba kviečia vyrą gerti alaus.
Galiausiai taip ir pasakiau mamai, kad kviečiu tik ją ir ne metams, daugiausia mėnesiui. Ji įsižeidė ir pasakė, kad be tėčio nenori atvažiuoti.
Dabar sėdžiu ir galvoju: ar teisingai pasielgiau? O gal reikėjo priimti mamos pasiūlymą? Kaip manote?
