Prieš kelis metus ištekėjau už puikaus žmogaus, kuris turėjo gana keistą motiną. Kai kurios anytos įžeidinėja, tyčiojasi ir moko savo marčias gyventi, taigi, man teko ne pats blogiausias variantas, tačiau visgi jos elgesys gerokai pabodo.
Nėra labiau pasitikinčios savo unikalumu ir nepralenkiamumu moters nei ji, na rimtai. Ir pareigos tokios ypatingos – pardavėja prekybos centre, ir visi vyrai dėl jos tiesiog be proto, ir išvis tokio stiliaus jausmo daugiau pas nieką nerasi.
Ir gerai, jei visa jos pasakyta būtų tikra tiesa, tačiau iš tikrųjų ji mėgo prirašyti prie savo biografijos faktus, tokius kaip: „kartą nepažįstamasis man padovanojo puokštę iš 101rožės“ arba „svarbiausia ir nepakeičiama darbuotoja, žinoma, esu aš“. Žodžiu, laikė save idealia ir tuo didžiavosi.
O kai sužinojau besilaukianti, anyta ėmėsi detaliai pasakoti, kokia ji bus stulbinanti močiutė. Esą, būtinai pripirks krūvą vaikiškų daiktų, tik pinigų reikia sutaupyti, ir padės mums, kai gims mažylis. Rodė man telefono ekraną ir atidarytą žaislų parduotuvės tinklapį. O iš tiesų viskas pasirodė visiškai kitaip.
Nieko iš išvardintų daiktų mums taip ir nenupirko, iš gimdymo namų nepasitiko dėl darbo, nors tai, kaip ji dievina savo dar negimusį anūką, aš girdėjau ne kartą. Man paprasčiausiai paskambino ir pasakiusi: „Sveikinu su sūnaus gimimu“ greitai atsijungė.
Mes patys, be niekieno pagalbos, nusipirkome visą naujagimio kraitelį, o vienintelė anytos dovana buvo fotografijų albumas, kuris šiandieninėse realijose, kai visas nuotraukas žmonės saugo telefone arba kompiuteryje, paprasčiausiai nereikalingas. Po to močiutė pažaidė su anūku, pabučiavo jį į kaktą ir pasišalino.
Mes gyvename sostinėje, tačiau skirtingose jos dalyse ir kad pasiektume vieni kitus, turime valandą prastovėti kamščiuose arba važiuoti visuomeniniu transportu su pora persėdimų.
Todėl kasdien matytis nėra galimybių. Tačiau šiuolaikinių technologijų dėka žmonės gali bendrauti vaizdo ryšiu, ko anyta daryti nepageidavo. O kartą aš su vyru tiesiog ant kelių maldavome jos pabūti su sūnumi.
Mus smarkiai nuvargino buitis ir vaiko priežiūra, todėl mums norėjosi nueiti į kiną, o paskui visą naktį praleisti naktiniame klube ar paprasčiausiai pasivaikščioti po parką.
Ji atlaidžiai pažvelgė į mūsų pusę, visgi sutikusi suteikti šią „didžiulę“ paslaugą. O paskui atėjo šaltasis sezonas, ir vyro motina turėjo puikų pasiteisinimą: „Aš labai noriu padėti jums su mažyliu, tačiau bijau atnešti kokį virusą“,- sakydavo ji telefonu. Ir štai pagaliau mūsų sūneliui sukako metai.
Šia proga visi giminaičiai susirinko prie šventinio stalo. Anyta irgi teikėsi atvažiuoti, o dovanų atvežė žieminį kombinezoną, batukus, maistelio ir lavinamųjų žaislų. Turbūt per tą laiką jai pavyko sutaupyti pinigų.
Ir štai kol mūsų giminaičiai plepėjo apie viską, kas tik įmanoma, vyras išėjo į parduotuvę, aš išėjau į kitą kambarį, o ta moteris, iš visko sprendžiant, pagalvojo, kad mes abu kažkur išėjome, todėl nusprendė pasigirti savo pasiekimais.
– Et, tik ant manęs ta šeima ir laikosi. Aš jiems visu kuo padedu. Su vaiku sėdžiu ištisas paras, kol jie po restoranus vaikšto, viską jam perku, amžinai nerimauju dėl jo sveikatos ir visaip lavinu, ne taip kaip sūnus su marčia, kuriems tik linksmybės galvoje.
Na gerai, juk dar jauni, tegu pramogauja. O geroji močiutė, tebūnie, ir prižiūrės berniuką, ir į polikliniką nuves. Tiek rūpesčių, net sau pačiai nė minutėlės nebelieka.
Vos nuo kėdės nenugriuvau, klausydamasi šių pasakų. Rimtai? Ji vos vieną kartą gyvenime sūnų prižiūrėjo ir tai vos išprašėme, drabužius ir žaislus irgi perkame mes su vyru, tai apie kokį indėlį į mūsų šeimą ji kalba, sakykit prašom?
Staigiai įsiveržus į virtuvę man pavyko išgąsdinti anytą, kuri greitai pakeitė temą ir apsimetė, lyg nieko nebūtų nutikę. Ir čia aš ištariau: „Jūs man, žinoma, atleiskite, bet apie kokią pagalbą kalbate?“
Ji atrodė labai sutrikusi ir išsigandusi. Bandė teisintis, o man tiesiog nusibodo jos kompanija.
Netrukus svečiai išsiskirstė, o nemalonios nuosėdos liko visiems.
