Ryte jis aptiko švariai išplautus indus, o kriauklėje buvo tik viena neišplauta lėkštė – jo paties.
Šaldytuve nerado iš anksto jam paruoštų pietų.
Ant stalo nebuvo pinigų užkandžiui mokykloje.
Švarkas gulėjo be prisiūtos sagos, o šalia nebuvo paliktos nei švarios kojinės, nei apatiniai.
Nuo sienos prie telefono dingo lapelis, kuriame mama surašydavo visus numerius, kuriems jis turėjo perskambinti.
Vakare tėvai sugrįžo vėlai (jie buvo kine be jo), pavakarieniavo ir sąžiningai paliko dalį vakarienės keptuvėje.
Niekas nesidomėjo, kokius pažymius jis gavo dienyne ar ką jam reikia pasiruošti rytojui.
Ir niekas nepasakė, kad nevaikščiotų basas ant grindų – pats greitai suprato, kad grindys šaltos ir geriau užsidėti šlepetes.
Niekas neslėpė nuo jo televizoriaus – jis žiūrėjo jį kartu su visais, o į jo klausimus atsakinėjo mandagiai – niekas jo nei ignoravo, nei boikotavo, tiesiog tėvai aptarinėjo matytą tik tarp savęs.
Jis apsivilko striukę ir išėjo į lauką – niekas nepaklausė, kur jis eina.
Pasirodė, kad išeiti į lauką yra gana nuobodu, kai ten jau nėra bendraamžių ir kai tėvai nedraudžia, tad netrukus grįžo atgal.
Ant sofos-lovos nebuvo paklotos patalynės.
Tėvai ruošėsi miegoti. Jis mandagiai priminė apie pinigus užkandžiui.
Ryte jis atsikėlė, kriauklėje buvo tik viena neišplauta lėkštė – jo paties. Tačiau pinigai užkandžiui buvo ant stalo. Visa kita buvo kaip ir vakar.
Išeidamas į mokyklą, jis parašė raštelį: „Prašau, atleiskite man ir nepalikite manęs ramybėje!“
Jam nieko blogo nenutiko – pats susirado kojines ir apatinius, išplovė lėkštę, prisiuvo sagą ir atliko namų darbus.
Tai buvo jau suaugęs berniukas.
Jis pagaliau suprato, kad tėvai jo „nevargina“ – jie juo rūpinasi.
