Kai tik į miestą ateina ruduo, mano gyvenimas ima kardinaliai keistis. Mano vaikai eina į darželį, būtent ten jie pasigauna eilinį negalavimą, kadangi šiuo metu jų imunitetas ypač nusilpęs, nors kitu metu nėra nieko panašaus.
Žiemą jie gali ištisas dienas bėgioti kieme, valgyti varveklius ir voliotis sniege, pavasarį šokinėti po balas, vasarą valgyti krūvas ledų. O suserga jie atėjus rugsėjui. Na o šiaip aš tiesiog dievinu šį metų laiką, kas ką besakytų.
Atsiranda dingstis vėl atnaujinti garderobą, pasidaryti porą fotografijų socialiniams tinklams tarp nukritusių lapų, na ir žinoma, paskaityti knygą sėdint prie lango su puodeliu arbatos. Nors mano berniukų sergamumas šiek tiek liūdina. Tenka kasdien bėgioti prie jų lovų, laikant rankose termometrą ir nuovirus greitesniam pasveikimui.
Problema kitur. Mano viršininkas labai griežtas, todėl laisvadienių imti nepageidautina. Ir vienintele išeitimi iš šios situacijos tapo prašyti anytos pabūti su anūkais.
Ir kadangi esu žmogus, gerbiantis svetimą triūsą, nusprendžiau mokėti jai už paslaugas tam tikrą sumą – 120 eurų grynais, o už pilną darbo dieną ji uždirbdavo vos 70. Visi buvo laimingi.
Vyro motina gaudavo pinigus, o mums netekdavo sėdėti su mažyliais nuostolingai darbui ir atlyginimui. Bet už tai, kad ji darbuojasi ne už ačiū, reikalavimai jai kaip ir paprastai auklei, kitaip tariant, reikalavimų, kurių anyta privalo laikytis, sąrašas nemažas.
Ši idėja atėjo man į galvą po eilinių pasipiktinimų, tokių kaip: „ Tarp kitko, aš jus vaduoju, vaikus pasiimu parai, o dėkingumo nematau, nesąmonė“. Pavargus klausytis jos pretenzijų, mes susitarėme dėl apmokėjimo, ne ką mažesnio, nei kitų, netgi labiau patyrusių auklių.
Galų gale imdama nedarbingumą prarasčiau žymiai daugiau lėšų, o taip – dviguba nauda. Mano berniukai leidžia laiką su mylima močiute, o ji savo ruožtu bendrauja su anūkais, o prie viso šito dar gauna pinigų prie pensijos.
Ir štai vieną dieną, pačiame darbo dienos įkarštyje suskambo mano telefonas: „Rasa, atvažiuok greičiau, čia tavo vaikučiai pogromą sukėlė, reikia visa tai sutvarkyti“.
Esu įsitikinusi, kad kažkas iš jūsų pažįstamų ar asmeniškai jūs dirbote arba samdėte auklę. Ir štai sakykite prašau, ji kada nors prašė jūsų ko nors panašaus?
Tai yra, mokant jai daugiau nei 100 eurų už dieną, jai užtenka įžūlumo reikalauti taisyti savo pačios neapsižiūrėjimą? Ir jei tu nesužiūrėjai mažo vaiko ir jis prikrėtė eibių dėl priežiūros stokos, tai būk gera, pati spręsk šią problemą, o ne parodyk viską taip, lyg dėl to, kas nutiko, kalti tėvai.
Bet nepaisant viso mano nepasitenkinimo, man teko važiuoti pas anytą, nors kitomis dienomis vyras pats pasiima vaikus ir atiduoda pinigus. Kai mes galų gale pasiekėme jos namus, prieš mūsų akis atsivėrė stulbinantis vaizdas.
Visa virtuvė buvo murzina, sakau neperdėdama. Indai išteplioti šokoladu, o pusė sudaužyta, ant grindų ir sienų išterlioti skanėsto likučiai, o šalia stovi sūnūs, nudelbę akis.
Ir čia ta moteris sako: „Taigi, imkitės tvarkymo, štai šluostė. Man dar savo reikalų iki kaklo.“ Į mano klausimą, kas konkrečiai nutiko, vaikai atsakė: „Mes norėjome suvalgyti šokoladinius kiaušinius, kurios močiutė mums nupirko, tačiau ji uždraudė juos liesti iki pavakarių ir užsnūdo.
Todėl buvo nuspręsta atsargiai atidaryti dvi dalis, pažiūrėti žaisliuką ir suklijuoti puseles atgal. Aš ėmiau ieškoti dubenėlio, kuriame būtų galima ištirpinti šokoladą, ir išbėriau maišelį ryžių. Ir kol Vainius rinko ryžius, aš bandžiau išplauti indus ir grindis, o močiutė pabudo ir viską pamatė“.
Tačiau netikėtai į dialogą įsikišo vyras ir tarė: „Mama, dėl visko kalta tik tu. Reikėjo prižiūrėti dvynius, o ne miegoti vidury dienos. Ir kitas reikalas, jei mes nemokėtume tau pinigų ir verstume tave dirbti dykai, tačiau tau suteikiama galimybė praleisti laiką su anūkais ir užsidirbti kelis šimtus prie pensijos. Taigi, būk gera ir tvarkykis pati, o mūsų netrukdyk“.
Paėmusi berniukus už rankų, mūsų šeima išėjo iš anytos namų, tačiau įdomiausia nutiko sekančią dieną, kai mano vyras norėjo užsukti pas motiną su reikalais ir negalėjo atrakinti durų, kadangi jos buvo užrakintos iš vidaus, o tai reiškia, kažkas yra namuose.
Be to, languose degė šviesa. O dar po poros dienų ši dama pati atvyko pas mus į svečius su reikalavimu išmokėti atlygį. Neva aš su vaikais pabuvau, todėl duokite mano 120 ir nieko nenoriu girdėti.
Žinoma, niekas pinigų jai nedavė. Ir išvis, kokia normali auklė leistų sau užmigti darbo vietoje, tuo pačiu rizikuojant savo globotinių saugumu.
Jie galėjo užsiversti ant savęs puodą su karštu vandeniu, kol tirpdė šokoladą, arba paprasčiausiai padaryti kokią nors kvailystę. O ką jūs manote apie tai?
