Kai pagaliau išėjau į pensiją, mane apėmė keistas jausmas – džiaugsmas ir nerimas tuo pačiu metu. Darbo metai liko praeityje, o prieš akis atsivėrė nežinomybė. Visa įprasta gyvenimo rutina staiga dingo.
Dabar rytais nebereikėjo keltis į darbą, skubėti transportu ar atlikti skubių užduočių. Iš pradžių man atrodė, kad pasimečiau. Kaip dabar gyventi, kuo užsiimti?
Pirmąsias savaites sąžiningai stengiausi “suskaičiuoti” namų ruošos darbus. Tačiau vėliau supratau: begalinė tvarka ir maisto gaminimas – ne tai, dėl ko taip ilgai laukiau pensijos.
Mintyse vis sėdėjo mintis, kad turiu būti naudinga, kažką daryti. Bet tada pradėjau suprasti, kad dabar turiu teisę ilsėtis ir skirti laiko sau, ir man nereikia už tai atsiprašyti prieš nieką.
Pamažu pradėjau ieškoti, kas mane džiugina. Pirmiausia į galvą atėjo skaitymas. Nuo jaunystės mėgau knygas, bet darbo dienomis laiko joms neužteko. Lentynose susikaupė visa kolekcija neatsiverstų tomų.
Ir štai, dabar galiu pasinerti į įdomias istorijas, gurkšnodama arbatą jaukioje kėdėje. Tai tapo tikru džiaugsmu – skaityti, nežiūrint į laikrodį.
Tada atėjo mintis, kad laikas rūpintis sveikata. Metai, praleisti ant kojų, paliko savo pėdsaką – sąnarių skausmai, aukštas kraujospūdis. Iš pradžių buvo sunku pradėti ką nors daryti: atrodė, kad be įprastos skubos nėra jėgų net išeiti į lauką.
Bet aš privertiau save bent jau rytais trumpai pasivaikščioti. Po truputį, žingsnis po žingsnio grįžo lengvumas. Kūnas, žinoma, jau ne jaunas, bet supratau, kad tinkamai pasirūpinus, jis gali jaustis daug geriau.
Atradusi džiaugsmą mažuose ritualuose: ryto pasivaikščiojimuose parke, vakarinėje arbatoje balkone. Kartais tiesiog sėdžiu ir klausau, kaip gieda paukščiai.
Šie momentai padėjo išmokti rasti laimę kasdienybėje. Dabar kiekvieną dieną stengiuosi užpildyti kuo nors maloniu, net jei tai ir smulkmena, ir tai suteikia jėgų gyventi toliau.
Išmokau ir dar vieno svarbaus dalyko – nesigailėti dėl poilsio. Taip, vaikai kartais skundžiasi, kad “mama nieko neveikia”, bet juk visą gyvenimą kažkam kažką dariau.
O dabar, kai nusipelniau savo poilsio, kodėl negaliu leisti sau tiesiog pabūti savimi? Negalima visą laiką skirti kitiems, nes taip ir savo gyvenimo nebeliks. Tai nereiškia, kad nemyliu savo artimųjų, tiesiog kiekvienas žmogus turi turėti laiko sau.
Taip pat pradėjau mokytis naujų pomėgių. Pavyzdžiui, ėmiausi mezgimo – sielai, o ne todėl, kad tai kažkam skubiai reikia. Kiekviena nauja akis, raštas – visa tai teikia ramybės ir pasitenkinimo. Kai matai baigtą gaminį, supranti, kad ir tokiame amžiuje galima kurti kažką gražaus savo rankomis.
Laikui bėgant supratau, kad pensija – tai ne aktyvaus gyvenimo pabaiga, o naujas skyrius. Tai galimybė rasti džiaugsmą smulkmenose, būti laisvai nuo tvarkaraščio ir rūpesčių, kurie anksčiau atrodė būtini.
Ir jei mano patirtis kam nors pravers, būsiu tik laiminga. Juk gyventi sau nereikia laukti senatvės – užtenka pradėti pastebėti, kas daro jus laimingą, ir nebijoti suteikti sau teisę į poilsį ir mažus malonumus.
Dabar tikrai žinau: gyvenimas tęsiasi, ir jį galima pripildyti prasmės ir džiaugsmo bet kuriame amžiuje. Svarbiausia – išmokti klausytis savo norų ir nebijoti gyventi taip, kaip norisi būtent jums.
