Kai krikštijo mano draugės vaiką, nesitikėjau, kad ši ceremonija pakeis mano suvokimą apie realybę. Tuo metu, kai kunigas šlakstė kūdikį šventu vandeniu, viskas atrodė įprasta: žvakės, maldų šnabždesiai, lengvas jaudulys. Tačiau vienas netyčinis kūdikio judesys sustabdė mano kvėpavimą.
Aš pastebėjau mažą apgamą ant jo rankos, kuris atrodė toks pažįstamas ir artimas. Tokį pat apgamą nuo gimimo turėjo ir mano dukra. Ir štai dabar ta pati žymė, lyg veidrodinis atspindys, atsirado ant kito vaiko rankos.
Suraukiau antakius, stengdamasi tvardytis nuo kilusių minčių, nes tokio sutapimo sunku buvo priskirti atsitiktinumui.
„Negali būti,“ – prabėgo mintis galvoje. Keistas jausmas, tarsi uždanga pradėjo kristi nuo mano akių, užplūdo mano sielą nerimu. Įdėmiai žiūrėjau į savo draugę – ji švytėjo laime, stovėjo šalia krikštamotės, nesuvokdama, kokia audra kunkuliuoja mano viduje.
Tačiau su kiekviena akimirka mano nerimas augo. Pakėliau akis į savo vyrą, kuris stovėjo netoliese. Jis atrodė ramus, stebėdamas ceremoniją, bet kažkas jo veide atrodė įsitempę. Pradėjau prisiminti keistus momentus, kurie iki tol atrodė nereikšmingi.
Tai buvo lyg sulėtinta juosta: praeities vaizdai vienas po kito pradėjo kilti į paviršių. Atsiminimai, anksčiau buvę nereikšmingi, įgavo visiškai naują prasmę. Prisimenu, kaip jie su drauge pastaraisiais mėnesiais suartėjo.
Bendri pokalbiai, juokai, kurie anksčiau atrodė nereikšmingi, dabar įgijo naują reikšmę. Jų žvilgsniai, juokas – visa tai dabar atrodė įtartina.
„Tu išprotėjai,“ – bandžiau save įtikinti. Bet dabar jau nebegalėjau ignoruoti staiga iškilusių įtarimų. Tas apgamas, mažytis ženklas, su kuriuo negalėjau susitaikyti, tapo trigeriu, privertusiu mane pažvelgti į savo gyvenimą nauju žvilgsniu.
Po krikštynų nesusilaikiau ir paklausiau savo vyro apie tai, kas mane neramino. Jis vengė mano žvilgsnio ir iš karto neatsakė. Ši sunki ir nemaloni pauzė tik stiprino mano nerimą. Jo bandymas nukreipti pokalbį tik dar labiau įtvirtino mano įtarimus.
„Kodėl tyli?“ – išspaudžiau žodžius, jausdama, kaip mano širdis pradėjo plakti vis greičiau. Jo tylėjimas buvo iškalbingesnis už bet kokį žodį. Mano pasaulis pradėjo byrėti, kai jis pagaliau pažvelgė į mane su liūdesiu ir kaltumu.
„Tai buvo tik vieną kartą…“ – jo balsas drebėjo. Jis papasakojo apie vieną naktį, kuri, anot jo, nieko nereiškė. Bet dabar žinojau: ji pakeitė viską. Mes su drauge buvome neatskiriamos, pasitikėjome viena kita, bet dabar išaiškėjo, kad už šio pasitikėjimo slypėjo melas.
Sugrįžau prie to apgamo. Kas galėjo pagalvoti, kad toks mažytis ženklas gali pakeisti visos šeimos gyvenimą? Mažas ženklas ant odos, kuris turėjo būti nereikšmingas, dabar išaugo į kažką didžiulio, lemiančio ateitį ir griaunančio praeitį.
Mes ne visada pasiruošę tiesai ir ne visada galime numatyti, kaip ji įsiverš į mūsų gyvenimą. Šis momentas, tas apgamas tapo man atskleidimo simboliu, sudaužiusiu mano pasaulį į šipulius.
Atrodė, kad krikštynos turėjo būti laimingas įvykis mums visiems, bet vietoje to jos atnešė kartų atradimą, apie kurį niekada nebūčiau pagalvojusi.
Dabar man kyla du klausimai: ką daryti toliau ir kaip su tuo susitaikyti? Ar atleisti vyrui, ar statyti tiltus iš naujo, žinant, kad tarp mūsų buvo melas?
O ką daryti su drauge, kuria pasitikėjau, ir kuri taip žiauriai mane išdavė? Atsakymai, atrodo, buvo tokie pat sunkūs, kaip ir pati situacija.
Ir vis dėlto, kad ir kaip skaudėtų, supratau vieną svarbią tiesą. Kartais, kad pamatytume tiesą, užtenka vienos mažytės detalės – tokios, kaip tas apgamas.
