Po nėštumo ir gimdymo mano gyvenimas drastiškai pasikeitė. Tuo metu, kaip ir daugelis jaunų mamų, priaugau svorio, mano figūra jau nebebuvo tokia, kaip anksčiau. Žinoma, tai buvo galima pataisyti, tačiau užuot palaikęs mane sunkiu metu, mano vyras pasirinko lengviausią kelią.
Iš pradžių pastebėjau jo žvilgsnius į kitas moteris, ir tai labai žeidė. Paskui viskas tapo dar blogiau — viena neištikimybė, paskui kita. Galų gale jis paliko mane ir mūsų mažą vaiką dėl naujos moters, kuri, jo manymu, buvo tobula.
Likus viena su mažyliu, iš pradžių buvo nepakeliamai sunku, mane prislėgė depresija. Kelias savaites jaučiausi tarsi gyvenčiau rūke, neturėdama jėgų neiš kur. Bet vieną rytą, pabudusi, staiga supratau, kad taip tęstis nebegali. Turėjau imtis veiksmų ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo vaiko.
Taip prasidėjo mano kelias į naują gyvenimą. Pirmasis žingsnis buvo sprendimas užsirašyti į sporto salę. Prisimenu, kaip nejaukiai jaučiausi per pirmąsias treniruotes, tarsi visi aplinkiniai žiūrėtų tik į mane, pastebėdami kiekvieną papildomą raukšlę ant mano kūno.
Tačiau pamažu įsitraukiau į procesą. Turėjau tikslą – atgauti ne tik savo figūrą, bet ir pasitikėjimą savimi. Be to, įsigijau šunį, kuris tapo papildoma paskata daugiau laiko praleisti gryname ore, vaikštant ir mėgaujantis kiekviena akimirka. Šie pasivaikščiojimai tapo tikra terapija – vėl iš naujo mokiausi džiaugtis paprastais dalykais.
Praėjo laikas, ir aš pamačiau rezultatus. Mano figūra palaipsniui keitėsi. Kiekvienas numestas kilogramas buvo tarsi maža pergalė prieš tą skausmą, kurį man sukėlė buvęs vyras.
Tačiau tai buvo ne tik fizinė transformacija – kartu su kūnu keitėsi ir mano siela. Aš tapau stipresnė, nepriklausoma ir, svarbiausia, pasitikinti savimi moteris.
Praėjo keleri metai. Jau seniai nustojau galvoti apie savo buvusį vyrą, laikydama šį gyvenimo etapą užbaigtu. Tačiau vieną dieną nutiko kažkas netikėto.
Tą dieną, kaip įprasta, grįžau namo po treniruotės. Nuotaika buvo puiki, jaučiau energijos antplūdį ir vidinę harmoniją. Priėjusi prie namo, pastebėjau vyrą su rožių puokšte.
Jis stovėjo prie įėjimo ir kažko laukė. Pažvelgiau į jį iš arčiau ir staiga supratau, kad tai buvo mano buvęs vyras! Jis atrodė šiek tiek sutrikęs, tarsi nežinotų, ką daryti toliau. Kai priėjau arčiau, jis kreipėsi į mane visiškai nekaltu klausimu:
— Labas vakaras, panele. Gal galite mane įleisti? — paklausė jis, nė neįtardamas, kad kalbasi su moterimi, kurią kadaise mylėjo ir paliko.
Negalėjau sulaikyti juoko. Ši situacija buvo pernelyg absurdiška – jis manęs neatpažino, nors buvome susituokę ir turėjome bendrą vaiką! Mano juokas jį akivaizdžiai suglumino, ir jis paklausė:
— Kodėl juokiatės?
Jo sumišimas buvo toks akivaizdus, kad nusprendžiau ilgiau nelaukti ir pasakyti tiesą. Pažvelgiau jam tiesiai į akis ir pasakiau:
— Kaip galėjai mane pamiršti po tiek metų? Juk kažkada prisiekei mane mylėti ir buvai toks atsidavęs.
Jo veidas akimirksniu pasikeitė. Jis pagaliau mane atpažino.
— Indre? Čia tu? — nustebęs tarė jis. — Neatpažinau… Tiesiog atėjau aplankyti vaiko. Kaip ten mūsų Milda? Įleisk, noriu pamatyti, kaip ji užaugo.
Jo žodžiai mane sukrėtė dar labiau nei pats susitikimas. Jis net neatsiminė mūsų dukters vardo! Nepajėgiau sulaikyti nusivylimo ir pykčio, kuris užvirė manyje.
— Ne, neįleisiu, — griežtai atsakiau, stengdamasi išlikti rami. — Beje, jos vardas Asta, o ne Milda. Ir daugiau nenoriu tavęs čia matyti. Supratai?
Jo veidas patamsėjo nuo sumišimo ir bejėgiškumo. Jis sumirksėjo, nesuvokdamas, ką pasakyti ar kaip reaguoti į mano griežtą atsisakymą. Jam nebeliko nieko kito, kaip tik tyliai pasitraukti, laikant rožes rankose.
O aš stovėjau ir stebėjau, kaip jis nueina, ir jaučiau neapsakomą vidinį pasitenkinimą. Šventė viduje – ne dėl to, kad jį pažeminau, bet dėl to, kad įrodžiau sau: tapau stipresnė.
Aš įveikiau viską ir išėjau nugalėtoja.
