Man keturiasdešimt aštuoneri metai, prieš pusę metų pagimdžiau trynukus. Tai tapo didžiuliu laimės šaltiniu man ir mano vyrui. Mat paskutinius dešimt metų aš bandžiau pastoti, bet viskas buvo nesėkminga.
Gydytojai tik skėsčiojo rankomis, sakydami, kad mes su vyru visiškai sveiki, ir viltis tik Dievo rankose. O štai giminaičiai patarė nešvaistyti tiek daug pinigų, nervų, jėgų ir laiko, o įsivaikinti vaiką ir apdovanoti jį visa savo meile ir švelnumu.
Bet man labai norėjosi pagimdyti būtent savo kūdikį, sužinoti nėštumo džiaugsmą, išnešioti, pagimdyti ir pasinerti į visas motinystės grožybes nuo pat pastojimo momento.
Pirmoje santuokoje aš net negalvojau apie vaikus, nes mano santykiai su vyru buvo sudėtingi. Mes gana anksti susituokėme, mums tada buvo po 23 metus. Jis pradėjo man neištikimai elgtis beveik iškart po vestuvių, ir mūsų santykiai baigėsi dėl jo išdavystės.
Ilgai ir sunkiai atsigavau po tokios neigiamos patirties. O tada sutikau savo gyvenimo meilę, savo antrąjį vyrą. Jis visai nebuvo panašus į kitus vyrus, jis rūpinosi manimi ir norėjo rimtų santykių.
Būtent su juo pradėjau norėti vaikų. Bet ilgai mums nepavyko, galbūt pirmajame santuokos ryšyje užsidėjau tokį bloką, kad, net būdama laiminga, vis dar negalėjau pastoti.
Mes ištyrėme save visur, kur tik įmanoma, atlikome daugybę įvairių tyrimų, bet kiekvieną kartą nėštumo testas buvo neigiamas. Mes su vyru nusprendėme kovoti iki galo, ir mums tai užtruko 10 sunkių metų.
Ir kai po dar vieno bandymo aš pastojau, mes buvome be galo laimingi. O kai per pirmąją ultragarso tyrimą paaiškėjo, kad laukiamės trynukų, aš nebesulaikiau emocijų ir pravirkau tiesiog gydytojo kabinete.
Šį džiaugsmą gali suprasti tik tie žmonės, kurie kaip mes praėjo per daugybę metų atkaklių pastangų ir tikėjimo, kad galiausiai tapsime tėvais! Dėkui Dievui, jis išgirdo mano maldas ir padovanojo mums iškart tris vaikučius!
Visą nėštumo laikotarpį vyras mane palaikė, kaip tik galėjo. Nėštumas buvo sudėtingas – toksikozė, nėštumo nutraukimo grėsmė, staigus svorio priaugimas ir nuolatinis nerimas dėl visų trijų mažylių.
Bet mes susitvarkėme! Gimdymas praėjo gerai, mūsų vaikai gimė sveiki. Po vaikų gimimo mūsų gyvenimas pasikeitė, ir jis pasikeitė į gerąją pusę. Aš tapau mama būdama 48-erių, ir man nėra dėl ko gėdytis.
Esu laimingiausias žmogus pasaulyje. Tačiau daugelis mūsų pažįstamų nesidrovi reikšti neigiamą nuomonę, jie mano, kad tokiame amžiuje jau per vėlu turėti vaikų, dar ir trynukus.
Bet aš niekieno nuomonės neklausiau, ką turėčiau daryti ir kada man geriausia gimdyti. Mes su vyru dabar gyvename geriausią savo gyvenimą su mūsų nuostabiais mažyliais!
