Suaugusi dukra mums su vyru kelia isterijas dėl to, kad mes nurėžėme jos finansavimą. O tai ji jau įprato plačiai gyventi, viską sau leisti, o čia pasirodė, kad pinigai neauga ant medžių, juos reikia uždirbti. Dabar pas mus pasaulinis gedulas, kad mes jai sulaužėme gyvenimą ir išvis kam gimdėme.
Karinai šiemet sukako 26. Jos amžiuje aš jau turėjau ją – trimetę, jeigu ką. O mūsų mergaitės galvoje iki šiol vėjai siaučia, vis galvoja, kaip ilgiau pamiegoti, saldžiau pavalgyti ir ką tokio įkelti į socialinius tinklus, kad visos draugės paspringtų iš pavydo.
Dukra nepamena to periodo, tačiau iki jos 5 gimtadienio mes su vyru gyvenome labai kukliai.
Mes turėjome kambarį bendrabutyje, kuriame buvo blakių ir tarakonų. Tai jau vėliau vyrui pavyko įkurti savo verslą ir gyvenimas po truputį ėmė tvarkytis.
Dabar šį mūsų gyvenimo periodą net aš prisimenu kaip baisų sapną, o dukra jo nepamena išvis.
Ir neslėpsiu, Kariną mes lepinome. Supratome, kad kai kur perlenkiame lazdą, tačiau guodėmės mintimi, kad tegu vaikystėje ji turi viską, juk nežinia, kaip paskui pasisuks gyvenimas. Todėl dabar tvarkomės su savo pačių neapdairumo pasekmėmis.
Po mokyklos dukra įstojo į universitetą. Mes iškart nupirkome jai 2 kambarių butą, kur ji su
džiaugsmu persikraustė, kai tik gavo raktus.
Karinos studentavimas buvo linksmas. Bute buvo pastebimi vakarėlių pėdsakai, jokio kriminalo, bet vis tiek. Porą kartų ji buvo ant išmetimo ribos, tačiau šiuos klausimus pavyko suderinti.
Savo diplomą ji gavo. Bet štai praėjo metai, antri, o su darbu dukrai vis kažkaip nesiklostė. Vis jos netenkino, vis nebuvo aukšto polėkio ir vidutiniška.
Laikas ėjo, dukra toliau gyveno mūsų sąskaita, o jokio profesinio proveržio nebuvo. Net
nenusimatė. Užtai keitėsi apdarai, buvo perkami įrenginiai „filmavimui“, buvo kelionės. O mūsų su vyru kantrybė ėjo į pabaigą.
Prieš pusmetį mes įspėjome, kad dukra turi 6 mėnesius atsistojimui ant kojų, o paskui mes
nustojame ją išlaikyti. Maksimumas – mokėsime už butą ir pirksime maistą. Bet tai viskas, ko ji gali tikėtis.
Štai tie 6 mėnesiai praėjo, jokio postūmio įsidarbinime ir uždarbyje pas dukrą nebuvo. Kaip
gyveno šventinį gyvenimo būdą, viską sau leisdama, taip jis ir tęsėsi. Matyt, tada ji palaikė mūsų pokalbį tuščiu grasinimu.
O mes ėmėme ir viską įgyvendinome. Atsisakėme eilinį kartą jai paprašius pinigų. Antrą kartą irgi. Ir čia ji suvokė, kad „viskas dykai“ baigėsi. Buvo skandalas su ašaromis, bandymais manipuliuoti ir reikalavimais negadinti jai gyvenimo.
Isterijos pabaigoje buvo pareikšta, kad „geriau būtumėte manęs negimdę“. Normali 26 metų merginos reakcija? Man atrodo – ne.
Žodžiu, dabar mes su vyru patys blogiausi, ką dukra mums kasdien primena. Jau mąstau apie tai, kad reikia palikti tik buto apmokėjimą, kad atsirastų svaresnis stimulas kažkaip judintis.
Tačiau vyras galvoja, kad to jau per daug.
