Aš manau, kad moteris turi atrodyti tinkamai, atsižvelgdama į savo amžių. Nesvarbu, ar esi liekna, ar šiek tiek apvalesnė, bet, tarkime, dviejų dalių maudymosi kostiumėlį po 50-ies jau nebereikia dėvėti!
Ir nereikia bandyti vytis jaunimo mados, nes tai tik dar labiau juokina mūsų amžiuje. Aš, pavyzdžiui, niekada neužsivilkčiau suknelės su sportbačiais, nors dukra mane ir įkalbinėjo!
Bet turiu draugę Jūratė, kuri tarsi vėl grįžo į vaikystę. Mes net susipykome ir dabar nebekalbame.
O viskas prasidėjo nuo smulkmenų. Prieš pusmetį ėjome į bendros draugės gimtadienį. Ji mūsų bendraamžė, šiemet mums visoms sukako po 49 metus. Nusprendė švęsti tik moteriškame rate, nes pati nėra ištekėjusi. O mes džiaugėmės, galėdamos truputį pailsėti nuo vyrų!
Mes su draugėmis netekome žado, kai pasirodė Jūratė. Šventoji žeme!
Odos tamprės, dideli marškinėliai ir sportbačiai. Ir tie sportbačiai buvo ne šiaip sau, o panašūs į du kosminius laivus. Šukuosena ir makiažas apskritai mane pribloškė.
Amžina blondinė Jūratė nusidažė plaukus juodai, o plaukus buvo surišusi į standų arklio uodegą ant viršugalvio.
Mano galvoje šmėkštelėjo kažkokie prisiminimai, bet negalėjau tiksliai prisiminti – gal kokia aktorė ar dainininkė? Bet atrodė ji labai keistai.
Tai juk mano, kaip draugės, pareiga pasakyti tiesą – kodėl ji taip vaikšto ir daro sau gėdą?
O paskui sutikau Jūratę parduotuvėje ir vėl buvau nustebinta. Ir vėl! Ji vilkėjo suplėšytus džinsus su iškirptėmis pačiose „įdomiausiose vietose“. Marškinėliai šį kartą, priešingai, atrodė lyg būtų dviem dydžiais mažesni – krūtinė vos tilpo į trikampę iškirptę!
Aš net apsukau ratą aplink parduotuvę, kad su ja nesusitikčiau, nes dar žmonės pamanys, kad aš tokia pati besivaikanti jaunystės!
Vakare, surinkusi mintis, surinkau Jūratės numerį:
– Jūratė, sveika! Ką veiki? Norėjau pasikalbėti.
– Sveika, Irena! Namie tvarkausi. Vyras atnešė avienos – draugas vaišino. Greit kviesiu į plovą, lauk! – juokdamasi atsakė draugė.
Aš stengiausi išlaikyti visą savo subtilumą ir ramybę:
– Jūratė, mačiau tave vakar parduotuvėje. Tik neįsižeisk, bet kaip draugė negaliu tylėti. Kas gi tau dar pasakys? Taip nesirenk! Na, tiesiog neįmanoma!
Ramybė nutilo kelioms sekundėms.
– Irena, o aš tau jau sakiau, kad tai ne tavo reikalas? Jei tu vaikštai kaip pilkas dramblys ar, ne, kaip didelė pilka krūva, tai nereiškia, kad visi turi taip atrodyti! – išrėžė Jūratė į telefoną.
– Dabar tu pyksti, bet aš tau tik gero linkiu, vėliau suprasi! Juk tu turi gerą figūrą, gali pasirinkti kažką tinkamesnio amžiui… – švelniai tęsiau aš.
-Eik tu šalin, jei nesugebi normaliai kalbėti! Aš tavo vietoje žiūrėčiau, kad vyras nepradėtų vaikščioti su jaunesnėmis. Į tave gi net ašarų bevertė žiūrėti – tie tavo slaviški trikotažo suknelės, nulis makiažo, amžinai nepatenkinta veido išraiška!
Ir daugiau man nebeskambink! – išrėžė Jūratė ir padėjo ragelį.
Aš jau nebesupykstu, nors iš pradžių, žinoma, susinervinau. Bet juk ji iš pykčio prikalbėjo, o savo širdyje ji žino, kad esu teisi.
Dar mano močiutė sakydavo: kiekvienai daržovei savas laikas. Mes jau atšokome savo, nėra ko vytis jaunimo!
