Paprastai vyresnio amžiaus žmonės labai myli anūkus. Jiems jie gyvenimo džiaugsmas ir tikros brangenybės. Mes su žmona buvome tokios pat nuomonės. Kai į pasaulį atėjo pirmasis anūkas, tiksliau anūkė, mes buvome devintame danguje iš laimės.
Mums net ėmė atrodyti, kad mes atjaunėjome. Seneliais mes tapome gana anksti. Kai dukra pagimdė, mums sukako 55. Mes džiaugėmės lyg vaikai ir pastoviai prašėme dukros atvažiuoti pas mus su mažyle.
Kai anūkė ūgtelėjo, ji dažnokai buvodavo pas mus per išeigines ir atostogas. Paskui dukra susilaukė antro vaiko. Nebuvo jokių problemų, viskas ėjosi pagal jau įprastą schemą.
Trečiasis dukros gimdymas dovanojo mums du anūkus – dvynukus. Dabar aš nepergyvenau, kad mūsų giminė išnyks. Bus kam ją pratęsti.
Vyriausioji anūkė jau užaugo ir retai buvodavo svečiuose. O tarp antrosios ir dvynių buvo nedidelis skirtumas, todėl dukra dažnai atveždavo juos visus pas mus.
Kažkaip pastaraisiais mėnesiais mes su žmona pajutome nuovargį nuo tų vizitų. Esmė tame, kad anūkai pasirodydavo pas mus ne tik per išeigines, bet ir vidury savaitės ir dažnai be įspėjimo. Daugiavaikių tėvų išvis nejaudino, užsiėmę mes ar ne.
Vieną savaitgalį pamačiau, kad dukra su anūkais artinasi prie mūsų namų. Pasakiau tai žmonai ir mes nusprendėme, kad apsimesime, neva mūsų nėra namie.
Jie ilgai baladojo į duris, tačiau mes neišsidavėme, kad esame namuose. Galiausiai jie išėjo – mačiau juos.
Galbūt kas nors ir smerks mūsų elgesį, bet aš manau, kad viskam yra ribos. Mes turime teisę į savo gyvenimą. 4 anūkai reguliariai pas mus – to jau per daug. Mes juk neturime pastoviai jų prižiūrėti, turime teisę pailsėti.
