Kai mes su Antanu susituokėme, jo mama, mano naujai iškepta anyta Valentina Ivoškienė, kiekvieną dieną mums sakė, kaip nori anūkų.
– Jūs su šituo reikalu netempkite,- zvimbė ji, atėjusi pas mus į svečius.
– Mes norime truputėlį pagyventi sau. Užsidirbti pinigų, pailsėti, pakeliauti,- atsakinėjau aš. – O paskui galima pagalvoti ir apie vaikučius.
– Ak, kokie savanaudžiai! – piktinosi anyta. – Vaikai – tai svarbiausia, o jau paskui visa kita. Jei tu bijai, tai nepergyvenk, aš tau viską papasakosiu, parodysiu, padėsiu. Mano patirtis didelė, štai kokį sūnų užauginau!
Aš tik šypsodavausi ir nukreipdavau pokalbį kita tema, kadangi artimiausius porą metų mes su vyru neplanavome susilaukti vaikų.
Praėjus pirmiesiems mūsų bendro gyvenimo metams Valentina nuo žodžių perėjo prie veiksmų. Ji pradėjo girdyti mane kažkokiomis žolelėmis, tikindama, kad tai labai naudinga pastojimui. Užrašė mane pas žiniuones vildamasi, kad visos šios manipuliacijos padės greičiau susilaukti vaiko.
Ir štai po pusantrų metų aš pastojau. Valentina beveik šokinėjo iš laimės, kai mes su vyru pranešėme jai džiugią naujieną.
Anyta iškart apibėrė mane patarimais, ką galima, ko negalima. Ką pirkti, kaip maitintis, kaip sėdėti, kaip gulėti. Man atrodė, kad greitai uždusiu nuo neprašytų patarimų ir per didelio rūpesčio.
– Tai pasiseks mūsų vaikams su močiute! – sakė Antanas. – Ji nuo jų dulkeles rankios.
Tačiau, didelei mūsų nuostabai, viskas buvo kitaip.
Kai gimė Elija, paprašiau anytos porai savaičių persikelti pas mus, kad aš galėčiau po truputį priprasti prie naujojo savo vaidmens. Patyrusio žmogaus pagalba man buvo būtina.
Tačiau Valentina atsisakė, paaiškinusi, kad vaikas visai mažytis ir šalia jo turi būti tik mama.
Bet po to aš ne kartą prašiau anytos pasėdėti su Elija, bet visada gaudavau neigiamą atsakymą. Su kuo tai buvo susiję ir kas nutiko žmogui, kuris pastoviai tvirtino mums su vyru, kaip nori anūkų, man nesuprantama.
Artėjo mano gimtadienis. Vietoje dovanos vyras pakvietė mane į gerą restoraną. Labai džiaugiausi, nes jau beveik metus buvau vaiko priežiūros atostogose ir iš namų išeidavau tik iki artimiausios parduotuvės ar vaikų aikštelės.
Tačiau nežinojau, su kuo palikti dukrą. Kadangi mano mama gyvena kitame mieste ir daugiau giminaičių aš neturiu, teliko anyta.
Paskambinusi jai ir sužinojusi, kaip reikalai, pasakiau:
– Miela Valentina, norėjau jūsų kai ko paprašyti.
– Ir ko gi? – pasidomėjo moteris.
– Ar galėsite pabūti su Elija porą valandų, kol mes su Antanu būsime restorane?- viltingai ištariau aš. – Juk atsimenate, kad šeštadienį mano gimtadienis.
– Žinoma, atsimenu. Tačiau su Elija pabūti negalėsiu.
– Kodėl? – paklausiau aš. – Turite kažkokių reikalų?
– Labai daug reikalų! Šį savaitgalį planavau daryti generalinę tvarką, todėl niekaip nepavyks pasėdėti su Elija,- atsakė moteris.
– Bet juk tai ne taip svarbu,- nusiminiau aš. – Tvarkymąsi galima perkelti į kitą dieną.
– Na o gimimo dieną galima atšvęsti namie, su šeima,- kandžiai pareiškė anyta. – Aš jums aukle nesisamdžiau.
– Negi jums sunku porą valandų pabūti su savo anūke? – įpykau aš. – Jūs jos taip laukėte!
– Žinoma, laukiau! – grubiai atsakė anyta. – Bet tai juk nereiškia, kad turiu ją prižiūrėti. Tam ji turi tėvus.
– Ne taip jau dažnai mes jūsų kažko prašome! Galima buvo ir nusileisti! – išpyškinau aš ir išjungiau telefoną.
Buvau labai pikta ant anytos. Ponia Ivoškienė puikiai suprato, kaip man svarbu praleisti laiką su vyru, tačiau principingai nepanoro mums padėti.
Antanas paskui pats pasikalbėjo su motina ir ji visgi nusprendė padaryti mums paslaugą sutikdama.
Tačiau man to nebereikėjo. Pasidariau išvadas ir tvirtai nusprendžiau niekada nieko nebeprašyti šios moters. Ir jai taip pat nepadėsiu!
