Mano vyresnioji sesuo labai panaši į motiną. Ne išoriškai. Jų charakteris tiesiog visiškai vienodas.
O mama visada ant manęs įsižeisdavo. Žinote tą tipą žmonių, kurie baudžia savo artimuosius ignoru? Tai mama tokia. Dar ji labai mėgsta įsižeisti ir sukelti žmonėms kaltės jausmą.
Vaikystėje nuo to labai kentėjau. Su sese irgi buvo nelengva, tačiau ji ne toks reikšmingas žmogus mažo vaiko gyvenime. Ką besakytum, bet mama visada pirmoje vietoje.
Nepaisant to, kad aš užaugau, man rūpi santykiai su motina. Kaip besistengčiau pasakyti sau, kad neverta reaguoti į jos nuoskaudas, nieko negaliu su savimi padaryti.
Praeitų metų pabaigoje nusipirkau butą. Tai sena mano svajonė. Net galiu pasakyti – vienintelė. Visada norėjau turėti vietą, kur šeimininkė būčiau būtent aš.
Mama tuoj pat sukritikavo mano sprendimą. Jai išvis sunku įtikti. O aš nusprendžiau įsigyti mažą 2 kambarių butą senos statybos daugiabutyje.
41 kvadratinių metrų 2 kambarių butas – tai ne svajonių riba, bet tai tiesiog rūmai, kai pastaruosius 8 metus gyvenai arba studentų bendrabutyje, arba su bičiule nuomojamame bute.
Maniau pirkti 1 kambario butą, o čia pasitaikė toks variantas! Tiesa, į antrą kambarį, iš kurio pasidariau miegamąjį, niekas netilpo, išskyrus lovą ir komodą. Tačiau ir tai laikau dovana iš dangaus.
Žinoma, kaip ir bet kuriam laimingam žmogui, man norėjosi pasidalinti savo džiaugsmu su visu pasauliu! Ir mama su sese čia ne išimtis. Juk kaip bebūtų – artimų giminaičių daugiau neturiu.
Papasakoti naujieną norėjau asmeniškai. Todėl mano prisipažinimas įvyko, kai svečiavausi pas mamą ir sesę. Jos iki šiol gyvena kartu. Sesei beveik 30, bet ji nė neplanuoja kažkur kraustytis.
Naujieną apie buto pirkimą laikiau paslaptyje. Bijojau, kad man gali nepatvirtinti paskolos, o ir sandoris galėjo neįvykti.
Viską papasakojau, ėmiau rodyti fotografijas ir pamačiau perkreiptus veidus.
Ant manęs iškart pasipylė kritika. Ir lubos kažkokios žemos, ir kambariai mažulyčiai, ir išvis kažkoks tamsus.
Mama iškart papriekaištavo, kad mane apgavo ir įkišo nežinia ką. Sesuo ėmė šaipytis ir sakyti, kad tai ne butas, o kažkoks narvelis žiurkėnui.
O pačios jos gyvena 3 kambarių 68 kvadratų bute, kuriam uždirbo tėvas.
Apie tai, kad sesuo kada nors užsidirbs butui, nėra nė kalbos. Mama įtaisė ją į kažkokią biudžetinę kontorą ir visą mažą algelę ji išleidžia sau.
Mano artimiausi žmonės tiesiog ėmė ir apibjaurojo mano butą! Be to, nė viena jų per savo gyvenimą buto nenusipirko.
Sukaupiau jėgas ir pakviečiau mamą bei sesę į svečius. Vis dar maniau, kad sugebėsiu įtikinti jas ir įrodyti, kad mano mažas jaukus lizdelis tiesiog nuostabus.
Ir ką? Per visus pastaruosius mėnesius mama su sese nerado laiko atvažiuoti pas mane į svečius! Kviečiu jas kaskart sutikusi, o tai paprastai nutinka savaitgaliais, o jos neatvažiuoja.
Man toks požiūris neįtikėtinai apmaudus. O anądien nutiko apoteozė.
Su drauge ir jos šuniu nuvažiavome į parką. Draugė turi mašiną ir mes nuvažiavome toli nuo namų.
Čia netikėtai suskambo skambutis iš mamos, kuri man pranešė, kad jos jau privažiavo mano stotelę ir po kokių 7 minučių bus pas mane.
Žinoma, aš sakiau motinai, kad manęs nėra namie ir greitai parvažiuoti aš negalėsiu. Apie 30-40 minučių reikės per kamščius. Motina atsakydama ėmė psichuoti ir sakyti, kokia aš bloga dukra. Šalia girdėjosi sesės balsas – tos kvaišos nesusiprotėjo tiesiog paskambinti iš anksto!
Ir kas galiausiai? Mama ir sesė nesikalba su manimi. Jos įsižeidė. Bet tai dar ne pabaiga. Kai nusprendžiau praėjus dienai po keisto jų vizito atvažiuoti pas jas pasikalbėti – jos paprasčiausiai neatidarė man durų!
Aš taip supratau – tai buvo kerštas. Nes aš tikrai girdėjau, kad jos namie ir neįleidžia manęs tyčia.
Manau, kad po tokių kvailų poelgių man visiškai atrištos rankos: galiu ramia sąžine joms nebeskambinti ir nebelankyti. Tegu pučiasi toliau.
