Tai pasisekė man su marčia, galvojau aš. Mergaitė ūkiška, visada jų su sūnumi bute švaru, gamina skaniai, mandagi ir maloni. Sūnus su Lina susitikinėjo pusmetį, paskui pasiūlė įforminti santykius oficialiai. Taip, tokios merginos paleisti negalima.
Kad sūnus elgiasi teisingai, aš buvau įsitikinusi 100%.Lina sutiko, tik panoro prabangių vestuvių. O tam reikėjo pinigų. Tai jie ir nusprendė dar 6 mėnesius pataupyti pinigų, kad ir balta suknelė, ir limuzinas. Į šituos reikalus aš nesikišau. Santaupų aš neturiu, sūnus tai žino, todėl manęs ir neprašė.
Jei nusprendė vestuves, tebūnie taip. Žinoma, geriau galėjo tuos pinigus atsidėti butui, bet patys išsiaiškins. Suaugę jau, kam man lįsti ten su savo patarimais.
Iki vestuvių mes dažnai matydavomės, tai jie pas mane atvažiuodavo į sodybą, tai aš galėdavau užeiti pas juos atsigerti arbatos. Visada būdavau laukiamas svečias.
Lina niekada nebūdavo grubi, o aš iš savo pusės juolab. Net atvirkščiai, Lina stengdavosi man visaip įtikti. O jei sūnus su marčia atvažiuodavo į svečius, ji stengdavosi man padėti, negalėjau ja atsidžiaugti. O paskui įvyko vestuvės. Ir štai pasikeitus statusui pasikeitė ir ji.
Iš svečių vestuvėse buvo pagrinde jaunųjų draugai. Domo krikštamotė atvažiuoti negalėjo. Aš dovanojau pinigus, nusprendžiau, kad taip bus geriau, jie patys ras, kur juos panaudoti.
Truputį pasėdėjau, pasveikinau ir išėjau. Kam jaunimui trukdyti. Sūnus ir Lina buvo labai patenkinti, kad viskas gavosi taip, kaip jie svajojo. O su manimi susitarė pasėdėti kitą dieną.
Sekančią dieną atvažiavo krikštamotė ir mes viską paruošėme sodyboje. Iškepėme šašlykų, pripjaustėme salotų. Jaunieji atvyko surūgę ir pavargę. Pažiūrėjau į juos ir pagalbos neprašiau.
Mes pačios susitvarkėme, o jie jauni, juk buvo jų vestuvinė naktis. Lina visą dieną sėdėjo rūgščia mina ir žaidė telefonu. Sūnus dar kažkaip bandė man padėti, o marti ne. Štai tapo teisėta žmona ir ją lyg kas pakeitė.
Nurašiau jos elgesį nuovargiui.
Nesinorėjo galvoti apie Liną nieko blogo. Bet paskui panašūs nemalonūs atvejai ėmė kartotis vis dažniau. Matėmės mes nedažnai, bet nors kartą per mėnesį man norėjosi matyti sūnų.
Per gimtadienį nupirkau Domui dovaną, norėjau ateiti. Domas pasakė, kad jie nešvęs, nes nėra pinigų. Bet aš norėjau užbėgti 5 minutėms, visgi ne svetimas žmogus.
Lina man perskambino po pusvalandžio ir pranešė, kad jie nori pabūti dviese. Netrukdžiau, pamaniau, gal ji jam surengė siurprizą, o sūnus nieko nežino.
O paskui paaiškėjo, kad pas juos buvo svečių, tai tik manęs nepakvietė. Suprantu, kad tarp jaunimo aš nereikalinga, bet buvo galima ir tiesiai pasakyti, aš ir neičiau.
O tai po tokio elgesio pasijutau visiškai nereikalinga.
Po kurio laiko vėl norėjau užeiti, bet Lina pasakė, kad jų nėra namie,o iš Domo sužinojau, kad jie visą dieną niekur nėjo. Nesiaiškinau santykių, pagalvojau, kad tokia fazė, paskui viskas pasikeis, kai Lina atsižais marčiomis.
O nuteikinėti sūnų prieš žmoną – irgi negeras dalykas.
Bet paskutinis atvejis mane ypač nustebino. Mes beveik kaktomuša susidūrėme su sūnaus žmona parduotuvėje. Ji nusisuko, bet aš neišdidi – pasisveikinau su Lina.
O štai atsakymo negavau. Lina apsimetė, kad manęs nemato, nors aš tiksliai žinau, kad taip nėra. Neskambinau sūnui ir neprašiau, kad jis auklėtų savo sutuoktinę, kad ji žinotų, kaip bendrauti su vyro motina. Nors man labai norėjosi surinkti Linos numerį ir sužinoti, kuo gi aš taip įžeidžiau mergaitę, kame mano kaltė, kad ji manęs nenori nė pažinti.
Tačiau aš kenčiu ir tyliu, viduje turiu viltį, kad Lina nėščia, todėl jos toks elgesys. Hormonai veikia, arba, kaip liaudyje sako, su galva negerai.
O kaip jūs manote, ar reikia anytai ir marčiai aiškintis santykius iškart, ar laikas paskui viską sudėlios į vietas? Kodėl Lina taip pakeitė savo požiūrį į vyro motiną?
