Kai susipažinau su Laura, netempiau laiko ir jau po 2 savaičių pakviečiau merginą apsigyventi savo bute. Iškart supratau, kad tai mano žmogus.
Ten, kur tikra meilė, nebaisios nei buitinės problemos, nei pinigų trūkumas. Beje, su pinigais problemų nebuvo, kas, žinoma, glostė mano savimeilę.
Kartu pragyvenę 3 mėnesius, mes nė karto nesusipykome. Laura pasirodė pakankamai ūkiška, protinga ir maloni visomis prasmėmis mergina.
Būdama 19-os, ji ne tik studijavo, bet ir uždarbiavo vakarais.
Tačiau mūsų idilę sugriovė netikėtas prašymas.
– Simai, o tu žinai, apie ką aš svajoju? – Laura žaviai primerkė akis, o aš negalėjau ja atsigrožėti.
– Leisk atspėsiu? Apie aukso žiedelį? Arba mašiną? Tik automobilio, bijau, kol kas neišgalėsiu…
– Neatspėjai! Padovanok man šunį,- mergina žiūrėjo į mane laukdama atsakymo.
Tokio posūkio aš nesitikėjau. Su šunimis mano santykiai visiškai nesusiklostė. Vaikystėje įkąstas nuosavo šuns nusprendžiau, kad gyvūnų mano gyvenime niekada nebus.
– Ne! Viskas, ko tik nori, tik ne šuo! Pokalbis baigtas,- griežtai atsakiau aš.
– Tau gaila pinigų? Bet labradoras, apie kurį svajoju, kainuoja visai nebrangiai… Galima rinktis be dokumentų,- Laura žiūrėjo į mane, įsižeidusi ir kandžiodama lūpas.
Supratau, kad bręsta rimtas pokalbis.
– Vaikystėje aš irgi turėjau svajonę. Labai norėjau šuns,- pradėjau aš.
– Ir kas?
– Tėvai pavargo klausytis nuolatinių mano prašymų ir visgi nupirko man šunį. Tik štai aš vos nežuvau nuo jo įkandimų.
Papasakojęs jai tą košmarišką atsitikimą, tikėjausi, kad tema bus galutinai uždaryta.
Tačiau Laura nenorėjo manęs suprasti ir toliau pasakojo, kokie labradorai mieli, geri ir visiškai neagresyvūs.
Ginčytis, o tuo labiau bartis dėl šuns nenorėjau. Kelias savaites taikiau laukimo taktiką, labai tikėdamasis, kad mano mergina nebegrįš prie pokalbių apie šunį.
Bet klydau. Jau nebepamenu, kad būtent tapo mūsų barnio priežastimi. Tačiau tą vakarą išgirdau labai daug nemalonių dalykų apie save.
Apmaudžiausia buvo, kad mergina priminė man šunų baimę. Ji pareiškė, kad manęs negalima vadinti vyru. Tai yra, Lauros manymu aš esu visiškas bailys. O aš nepasakiau nė vieno įžeidaus žodžio jos adresu, tik pasiūliau kurį laiką pagyventi atskirai.
– Tai reiškia, tu mane išvarai? – Laura pažvelgė į mane taip, kad man pasidarė gėda dėl savo žodžių.
Susitaikymas buvo audringas: meilės žodžiai pramaišiui su atsiprašymais ir priesaikomis, kad barnis nepasikartos.
Sekančią dieną, nugalėjęs vidinę baimę, visgi nusprendžiau įgyvendinti mylimosios svajonę.
Priešingai mano lūkesčiams, labradoras ir išties pasirodė labai mielas šuo. Laura iš laimės buvo devintam danguj.
Tačiau mūsų idilė vėlgi truko neilgai. Sekantis mūsų su Laura barnis buvo žymiai ilgesnis. Mergina norėjo vaiko. O aš maniau, kad dar anksti ir prašiau palaukti šiuo klausimu.
Galiausiai Laura vėl apkaltino mane bailumu ir nenoru prisiimti atsakomybę.
Šįkart negalėjau susilaikyti ir taip pat išsakiau merginai viską, ką apie ją manau. Tuo metu supratau, kad vienintelis teisingas sprendimas bus išsiskyrimas.
Rinkdamasi daiktus, Laura, mano nuostabai, nė karto nežvilgtelėjo į Romulą, kuris įdėmiai stebėjo šeimininkės veiksmus.
– Savo dovaną gali pasiimti sau! – mergina su neapykanta žvelgė į mane.
Romulas, žinoma, nesuvokė, kad daugiau niekada nepamatys Lauros. Bet kai ji trenkė durimis, man pasirodė, kad šuo viską suprato.
Su Laura mes taip ir nesusitaikėme.
O aš paprasčiausiai negalėjau išduoti šuns ir ieškoti jam naujo šeimininko. Mudu gana greitai įpratome gyventi dviese.
Vedžiodamas Romulą supratau, kad rytinis bėgiojimas ne tik teikia man malonumą, bet ir padeda man susidoroti su nedideliu antsvoriu.
Štai taip ne savo noru tapęs šuns savininku ne tik nugalėjau seną baimę, bet ir tapau sveikesnis. Teisingai sako, nėra to blogo, kas neišeitų į gera!
